Tai yra tarsi tabu, vis dar nepatogu apie tai kalbėti, tačiau man atrodo, kad yra labai svarbu apie tai kalbėti, LRT KLASIKAI apie savižudybės liniją naujausiame savo filme sako režisierius Tomas Smulkis, Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatantis debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą. Režisierius tikina: „Jei nori autentiškumo, turi leistis į kuo gilesnes šios temos peripetijas.“
Rytoj, šeštadienį, „Kino pavasario“ žiūrovai turės galimybę pamatyti debiutinį Tomo Smulkio filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Filmas baigtas filmuoti dar 2018-ųjų vasarą. Pats filmo režisierius sako, kad visas kūrimo etapas buvęs tikrai ilgas.
Kūrė net septynerius metus
„Viskas prasidėjo dar 2013 metais. Susipažinau su scenariste Birute Kapustinskaite, su ja kartu ir įrašėme šitą filmą. Aš jai tiesiog pristačiau idėją, kuri buvo labai abstrakti. O idėja buvo ta, kad norėčiau kurti filmą apie žmones, kurie nėra susiję tarpusavyje, kad visi personažai būtų atskiri ir kad viskas vyktų viename mieste. Tas miestas tarsi juos sujungtų. Toks štai buvo mūsų atspirties taškas“, – į pradinę filmo kūrimo fazę nukelia režisierius.
Vilnius tuo ir vertingas, kad jis yra labai įvairus, daugiasluoksnis, – sako T. Smulkis. „Jau vien istoriškai kaip jis klostėsi. Miestas labai greitai keičiasi, tad galvojau, ar žmonės, kurie ten gyvena, irgi gali taip greit pasikeisti. Man buvo svarbus miesto ir žmonių kismo momentas“, – tvirtina režisierius, „Kino pavasaryje“ pristatantis debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą.
Filmo scenarijaus rašymas užtruko net kelerius metus, tikina T. Smulkis. „Pats scenarijaus rašymas truko net 3–4 metus. Galiausiai 2018-ųjų vasarą mes tą filmą nufilmavome, – pasakoja jis. – Natūralu, kad tada prasidėjo montažo darbai. Beje, jie truko ganėtinai ilgai – apie 9 mėnesius.“
Filmą užbaigus praėjusių metų vasarį, jau kitą mėnesį pasaulį suparalyžiavo koronaviruso pandemija. Netikėta situacija, pasak T. Smulkio, pakoregavo filmo pristatymą. „Filmas turėjo išlaukti dar visus metus, kol galiausiai pasieks savo žiūrovą“, – priduria režisierius.
Nuovargio ir nežinomybės aktualumas pandemijos fone
Pasak režisieriaus, filme juntamas personažų dvejojimas ir pasimetimas gyvenime. Visa tai sujungia bendra erdvė – miestas, sako jis. Anot T. Smulkio, filmo pristatymo laikas pasirinktas taip pat neatsitiktinai.
„Mes vis dar esame tokioje nežinioje, kaip čia bus su ta pandemija, apskritai su mūsų pasauliu. Šitas laikas privertė mus atsigręžti ir pasižiūrėti, ko mes iš tikrųjų norime, kas mes tokie esame. Taigi ta tema sustiprėjo ir tapo aktuali būtent šios pandemijos fone.
Tas nuovargis, dvejojimas, nežinojimas ir neryžtas, kurį išgyvena filmo herojai, man yra artimas ir pažįstamas. Matyt, dar ir dėl to pasirinkau būtent šią temą“, – sako filmo režisierius.
Vidinės laisvės siekiai
Filme vaizduojamos keturios karštos vasaros dienos. Veiksmas vyksta sostinėje Vilniuje. Po seniai patirtos traumos Goda iš naujo mokosi atrasti ryšį su kitu žmogumi. Visą laiką gyvenusi saugų, kitų suplanuotą gyvenimą Justė pagaliau ryžtasi pati priimti sprendimą. Vytas po dvidešimties metų santuokos palieka šeimą, taip ir neišdrįsęs pasakyti tikrosios priežasties.
Šias istorijas ir patirtis jungia Anatolijaus balsas. Šis balsas, o kartais ir Anatolijaus žvilgsnis sujungia jau minėtas istorijas į būseną, iš kurios kiekvienas stengiasi ištrūkti savaip ir atrasti vidinę laisvę nuolat besikeičiančioje ir naujus standartus formuojančioje visuomenėje.
Filme paliečiama ir itin mūsų visuomenei aktuali ir jautri savižudybės tema. Režisierius sako norėjęs paliesti šią temą dėl to, kad ji tikrai aktuali, tačiau apie ją vis dar mažai kalbama. „Tai yra tarsi tabu. Vis dar nepatogu mums apie tai kalbėti. Šita Anatolijaus linija atspindi dažną visuomenės abejingumą dėl kito problemų ir bėdų. Man atrodo, kad yra labai svarbu apie tai kalbėti“, – neabejoja T. Smulkis.
Problemos aktualumą išgyveno per savanorystę
Pasak pašnekovo, į savižudybės temą buvo žiūrima labai rimtai ir atsakingai. Rašydami Anatolijaus linijos scenarijų, filmo kūrėjai netgi konsultavosi su savižudybių psichiatrais. „Kalbėjome, kaip tą liniją parodyti. Nebuvo aišku, kaip visa tai parodyti kino kalba. Nesinorėjo, kad tai taptų kažkokia propaganda ar menkinimu viso to, – sako režisierius. – Stengėmės atskleisti šią problemą ir visa tai padaryti jautriai.“
Norėdami labiau įsijausti į jautrią visai šaliai temą, filmo kūrėjai netgi dalyvavo Jaunimo pagalbos linijos mokymuose. „Su Birute dalyvavome įvairiuose atviruose Jaunimo linijos mokymuose. Yra tokie mokymai, kur žmonės, norintys savanoriauti, yra supažindinami su darbo principais. [Scenarijaus] rašymo metu Birutė netgi pradėjo savanoriauti.
Ji dirbo Jaunimo linijoje. Ji iš vidaus galėjo suprasti tuos pokalbius. Ten ji pajuto tą nuotaiką pašnekovų, kurie skambina pagalbos. Čia buvo didelis Birutės indėlis į tą autentiškumą. Žinoma, ir pati Milda (viena iš filme vaidinančių aktorių, Milda Noreikaitė – LRT.lt) daug konsultavosi su žmonėmis, kurie ten dirba ir yra susidūrę su tais reikalais, ir taip bandė kuo tikroviškiau atskleisti savo personažą“, – pasakoja režisierius T. Smulkis, Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatantis debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“.
Viso pokalbio su T. Smulkiu apie naujausią jo filmą klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
