Palangoje, Gintaro muziejaus terasoje, pasodinta vardinė rožė poetui Justinui Marcinkevičiui. Vilniuje pristatyta ir nauja poeto eilėraščių rinktinė, kurioje, pasak sudarytojų, siekta pabrėžti, kad Just. Marcinkevičius visų pirma priklauso ne politikos, o poezijos laukui.
Pagerbiant su grafų Tiškevičių rūmais susijusius žmones, vardinių rožių alėjoje pasodinti dar keturi šių gėlių krūmai – rožės dedikuotos koncertų ciklo „Nakties serenados“ įkūrėjui profesoriui Sauliui Sondeckiui, Gintaro muziejaus idėjos autoriui Pranui Gudynui, aktoriui ir poezijos skaitovui Laimonui Noreikai ir mėgusiam čia kūrybos vakarus rengti ar juose dalyvauti Lietuvos poetui Just. Marcinkevičiui.
Vilniuje, Valdovų rūmuose, pristatyta Just. Marcinkevičiaus poezijos rinktinė „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“. Šioje knygoje nėra visiems žinomų, vizitine kortele tapusių poeto eilėraščių. Daugiausia dėmesio skirta vėlyvajam Just. Marcinkevičiaus kūrybos laikotarpiui, kai rašė meditacijai, dienoraščiui artimą poeziją.
Just. Marcinkevičiaus kūryba pateikiama nuosekliai laikantis chronologijos. Pasak sudarytojo, poeto Arno Ališausko, knygoje galima matyti, kaip Just. Marcinkevičius nuo socialistinio realizmo, beveik kolūkinių temų ar vadinamosios plakatine poezijos perėjo prie brandžių tekstų, pasiekė poezijos viršukalnes.
Rinktinė užbaigiama paskutiniųjų gyvenimo metų eilėmis, tikrąja lyrika.
