Mikalojus Povilas Vilutis ir Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė – grafikų pora, daugybę metų puoselėjantys kalėdinių atvirukų tradiciją. „Aš keičiausi ir mano kalėdiniai paveikslėliai keitėsi, pasidarė ne tokie pikti. Dailesni ir tuštesni. Tokie, kur toliau akių į žmogų nelenda. Ne tam, kad sukrėsčiau žmogų iki sielos gelmių, juos darau“, – teigia kukliai savo kompiuteriu kurtus paveikslėlius plastmasiukais vadinantis M. P. Vilutis.
M. P. Vilučio atvirukuose – angelai, naujamečiai kinų personažai. „Žmogus kiaulės galva, žinoma, nesisieja su Kalėdomis, bet man nesvarbu. Vieni, žiūrėdami į mano paveikslėlį, klausia, kodėl jis toks baugus, o kiti sako: tavo paveikslėlis labai juokingas, kodėl tu nepaišai karikatūrų. Matyt, paveikslėlyje yra ir to, ir to“, – tvirtina menininkas.
Jo žmona grafikė N. Vilutienė į Kalėdas taip pat žvelgia netradiciškai. „Kalėdos – gamta, dangus, ramybė. Žiemą labai mėgstu būti pajūryje. Nebūtinai visi katalikai, todėl nenaudoju tikinčiųjų simbolių – angelo ar kūdikėlio, svarbu – ramuma“, – teigia grafikė, Kalėdų atvirukuose naudojanti ir gyvybės medžio simbolį, ieškanti žalčio mito įprasminimo.
Su menininkais kalbamės apie atvirukų tradiciją, mažosios grafikos kolekciją, įprastas ir kitokias šiųmetes šventes, apie nerimo ir ramybės duetą, apie įkvėpimą ir sustojimą, jos nepaliaujamą norą kurti ir mokytis, jo baimę nespėti „sugiedoti „Gulbės giesmės“ ir džiaugsmą, kad „nebėra privalomų parodų atidarymų, gimimo dienų ir visų kitų visiškai nereikalingų renginių, ėdančių laiką“.
– Naujiesiems metams sukuriate siužetus pagal kinų kalendorių. O kokie siužetai ar personažai veikia kalėdiniuose atvirukuose? Tai tiesiog kompozicijos ar pasakojami siužetai?
M. P. Vilutis: Aš nepaišau esmių, prasmių ir filosofijų, nes nežinau, kaip jos atrodo. Toks mano kūrybinis kredo. Tokie ir mano kalėdiniai paveikslėliai. Darau juos tokius gražius, kokius tik sugebu, ir dovanoju žmonėms.
Kinų kalendorius man patogus. Kai manęs paklausia, kodėl paveikslėlyje žmogus kiaulės galva, sakau: todėl, kad dabar Kiaulės metai.
Žmogus kiaulės galva, žinoma, nesisieja su Kalėdomis, bet man nesvarbu. Įdedu paveikslėlį į voką ir nusiunčiu žmogui. Atidarys žmogus pašto dėžutę, paims voką, išims mano paveikslėlį, pažiūrės į jį ir galbūt jo akys pasidžiaugs, gal bent akimirką jam bus gera. Ir viskas.
– Kaip sutinkate Kūčias ir Kalėdas?
M. P. Vilutis: Vaikystėje Kalėdos man buvo tortas, dovanos, Kalėdų Senis ir eglutė, ant kurios kabėdavo saldainiai ir apvytę obuoliai. Kalėdų Senis būdavo aktorius Juozapas Kanopka. Kartą Kalėdų Seniu apsirengė mano tetos Valės vyras suvalkietis Cipras. Jis kalbėjo tarmiškai. Supratom, kad tai dėdė Cipras, o ne Kalėdų Senis, ir nuliūdom. Pasibaigė mūsų vaikystė.
Ir vaikystėje, ir dabar Kalėdos man yra gražiausia metų šventė. Dabar todėl, kad kelias valandas pabūnu su tais žmonėmis, kuriuos labiausiai myliu. Dega žvakės, lėkštutėje kalėdaičiai, kūčiukai gražioje Rimo Sakalausko keraminėje taurėje ir dvylika patiekalų. Kiekvienas iš mūsų atverčia Naująjį Testamentą, ten, kur jis atsiverčia, ir paskaito ištrauką. Dievo žodį. Paskui valgom. Paskui uždegam žvakutes ant eglės ir anūkas Šarūnas dalija dovanas. Paskui su žmonele laukiam kitų Kalėdų.
N. Vilutienė: Visada naktį kepu kūčiukus, Mikas nueina paimti kalėdaičio. Dar nueidavome pažiūrėti prakartėlės. Pasidalijame kalėdaitį, Mikas pradeda Šventąjį Raštą, paskui – kur atsiverti, ten ir skaitai, ir viskas susiriša.
Grybų auselės aliejuje su varške – mano firminis patiekalas. Džiovintų vaisių pyragas, tirštas kisielius, darau kūčią, kartais – aguonų pieną. Patiekiu labai paprastai, nedarau mandrybių. Per Kūčias puošiame eglutę. Mikas padaręs angelą, Emilija – žaisliukų. Tarybiniais laikais meduolių pakabindavome. Šiaudų visuomet turėdavau, bet netraukdavome.
Mano vaikystėje tėtis buvo Kalėdų Seneliu, dirbo teatre, ten pasiskolindavo kostiumą ir mes jo nepažindavome.
Per Kūčias susirenkame tik patys artimiausi, per Kalėdas jau gausiau, bet irgi tik giminės. Dovanomis keičiamės per Kūčias, jas sudedame po eglute. Kai einame į svečius, dovanas taip pat padedame po eglute.
– Kas Jums asocijuojasi su Kalėdomis?
N. Vilutienė: Atvirukus kuriu įvairioms progoms. Ir net labai mėgstu gėles. Kalėdiniuose atvirukuose įkomponuoju Kalėdų rožę. Kalėdos – gamta, dangus, ramybė ir snaigelės. Žiemą labai mėgstu būti pajūryje. Nebūtinai visi katalikai, todėl nenaudoju tikinčiųjų simbolių – angelo ar kūdikėlio, svarbu – ramuma. Kalėdos skiriasi nuo kūrybos dideliu formatu – čia nėra draskymosi.
Ir Kalėdos yra grožis – jokių blogų minčių, jokio neramumo, kad būtų gera žiūrėti. Atvirukas gali būti ir vaikiškas – kad grįžtume į vaikystę, kad skleistų grožį ir ramumą.
– Ar atvirukui sukurti prireikia tiek pat laiko ir dėmesio kaip ir kitiems kūriniams?
N. Vilutienė: Taip, kai spaudi ofortą, tas darbas gana purvinas, reikia lygiai nupjauti kraštus, neapipurvinti. Tai didelis ir preciziškas darbas.
Mėgstu to imtis vakare, maždaug 23 valandą, kai viskas nurimę. Mėgstu pati pervynioti vokus, sulankstyti. Esu turėjusi ir keletą užsakymų – kūriau atvirukus Seimui, „Danske Bank“, Mokytojų namams.
Daug laiko užima, bet tuo metu man gera. Kūrinys turi būti subtilus, mažas, kruopštus, bet ir sugalvoti reikia. Dažnai tai vaikystės miražas, vizija – namelis, švieselė. Kiekvienam darbui vis kitaip kuriu. Bet Kalėdos – vis tiek vaikystė.
– Prieš kiek metų pradėjote atvirukų tradiciją? Ar prisimenate, kaip atrodė pats pirmasis ar pirmieji atvirukai? Kaip jie keitėsi?
M. P. Vilutis: Jei teisingai prisimenu, pirmą kalėdinį paveikslėlį padariau 1973 metais. Serigrafijos technika atspausdinau savo sumažintą paveikslą „Parašiutininkas“.
Aš keičiausi ir mano kalėdiniai paveikslėliai keitėsi, pasidarė ne tokie pikti. Dailesni ir tuštesni. Tokie, kur toliau akių į žmogų nelenda. Ne tam, kad sukrėsčiau žmogų iki sielos gelmių, juos darau. Anksčiau naudojau serigrafiją, o dabar – skaitmeninę spaudą.
N. Vilutienė: Kai buvau studentė, to nedarydavau. Nupiešdavau ką nors ir užrašydavau „nekišk nagučių iki Kūčių“. Dabar ofortukus kuriu. Man tai meditacija, poilsis. Jie labai skiriasi nuo mano didelių darbų – jokių meninių didelių iššūkių sau atvirukuose per daug nekeliu – kad man patiktų ir kitiems patiktų.
Dar ką nors pripiešiu – atspaudžiu, o paskui pripiešiu, kad nebūtų tiražuota, kad nebūtų visi vienodi.
– Papasakokite apie miniatiūrų judėjimą sovietmečiu. Iš kokių šalių turite kūrinių? Kokie lietuvių autoriai jame dalyvavo? Ar kūriniais buvo keičiamasi per šventes – Kalėdas?
M. P. Vilutis: Tarybiniais laikais kalėdinius paveikslėlius siųsdavau draugams Tarybų Sąjungos ribose. Į kitas šalis nelabai buvo galima siųsti, o ir draugų ten neturėjau.
Beveik visi Lietuvos grafikai siųsdavo juos vienas kitam. Ir tapytojai atsiųsdavo, ir skulptoriai. Neišvardysiu visų.
Nepriklausomybės laikais atsirado draugų dailininkų užsienyje. Jiems siųsdavau. Vartydavau tarptautinių parodų katalogus ir siųsdavau tiems, kurių darbai man patiko. Kai kurie man irgi atsiųsdavo. Japonai – beveik visi. Išsiųsdavau beveik 200 paveikslėlių. Ir gaudavau nemažai.
Sudėjau visus kalėdinius paveikslėlius į dėžę. Vos galiu ją pakelti. Tiek dabar jų turiu.
– Kam siunčiate šiuos atvirukus ir kokią žinutę ar nuotaiką norite perduoti? Renkatės tamsesnes spalvas, yra tokių baugumo turinčių motyvų... O kaip jūs žvelgiante į šias kalėdines kompozicijas – ar jos ne per liūdnos?
M. P. Vilutis: Paveikslėlius siųsdavau tiems, kurie siųsdavo man. Jeigu liūdnas paveikslėlį darydavau, paveikslėlis liūdnas išeidavo. Jeigu darydavau linksmas, tai ir paveikslėlis toks pasidarydavo.
Negaliu pasakyti, kad paveikslėlį kuriu ir spalvas renku. Jis pats spalvotas man į galvą ateina, nežinau, iš kur. Tik galvą atidaryti reikia. Vieni, žiūrėdami į mano paveikslėlį, klausia, kodėl jis toks baugus, o kiti sako: tavo paveikslėlis labai juokingas, kodėl tu nepaišai karikatūrų?
Matyt, paveikslėlyje yra ir to, ir to. Vieni mato viena, kiti – kita. Žinutes siunčiu mobiliuoju telefonu.
– Esate pasakęs „kompiuteriu aš kuriu grožį, o ranka – meną“. Ar vis dar taip manote? Ir kaip tarpusavyje veikia meno ir grožio kategorijos?
M. P. Vilutis: Kai tarp žmogaus ir paveikslėlio atsiranda monstras kompiuteris, nebeaišku, kas paveikslėlio autorius – žmogus ar jis. Kai tarp paveikslo ir jį kuriančio žmogaus tik ranka su pieštuku, daug žmogaus paveiksle. Gyvybės daug. Gal menas yra gyvybė žmogaus sukurtame daikte? Savo kompiuterinius paveikslėlius vadinu plastmasiukais.
Nesieju grožio su menu. Meno kūrinys – tai žmogaus padarytas daiktas, o grožio labai daug ir be žmogaus. Grožio ir meno skirtingos vertės. Grožis yra akims, o menas – sielai. Kai žmonės sako: šitas paveikslas gražus todėl, kad jame nupaišyta gėlė, jie klysta. Jiems gėlė graži, o ne paveikslas.
Kai išprusę mene žmonės sako „gražus paveikslas“, jie apie paveikslą kalba kaip apie žmogų. Kuris žmogus gražesnis – Brigitte Bardot ar Einsteinas? Nepaprasto grožio žmogus buvo Stephenas Hawkingas. Nepasidavęs. Dvasios galiūnas bejėgiame kūne.
– Ką šiuo metu kuriate?
M. P. Vilutis: Dabar rašau knygą „Gulbės giesmė“. Paveikslų beveik nebepaišau, nes vaizdai, verti nupaišymo, nebeateina į galvą.
N. Vilutienė: Toliau dirbu žalčio tema. Nebūtinai Eglė žalčių karalienė, apskritai. Įdomu, į kokią temą pakryps, ar daugiau dekoratyvi forma bus. Labai pasiilgau linoleumo, noriu daug balto ploto, paslapties, gal tai bus piešiniai – ne eskizai.
Man tai tokia švari tema. Žalčio legenda. Žaltys akmenyje – visur matau žalčio akį, šakos rangosi kaip žalčiai. Virpuliai eina, kai mąstau apie žalčio legendą. Man mistika, baugu, paslaptis, išdavystė, bet ir švaru.
Mačiau žaltį Labanoro girioje. Aš su Brone Dunduliene daug bendravusi... Nuo studentavimo laikų mane lydi ta tema. O kaip išsirutulios, nežinau. Mitologija visuomet domėjausi.
Mitologija tinka Kalėdoms. Viename atviruke – medis, saulė, požemis. Tai gyvybės medis, viskas susiriša – metų kaita, saulėgrąža. Man Kalėdos nesikerta su pagonybe – juk linkima, kad būtų derlius, pradeda ilgėti dienos, liaudies dainose skamba žodis „Kalėda“. Viskas susipina.
– Kaip išgyvenate karantiną? Ar jis palankus kūrybai?
M. P. Vilutis: Bijau užsikrėsti, bijau susirgti ir numirti bijau. Labiausiai bijau, kad nespėsiu savo „Gulbės giesmės“ sugiedoti.
O karantinas labai palankus mano kūrybai ir gyvenimo būdui. Nebėra privalomų parodų atidarymų, gimimo dienų ir visų kitų visiškai man nereikalingų renginių, ėdančių laiką. Laikas – tai gyvenimas. Daug gyvenimo pasidarė.
N. Vilutienė: Šiemet naujo atviruko nekursiu, tam reikia būti nusiteikus. Nėra lengva dėl karantino – daugiau nerimo nei per pirmąjį. Dabar daugiau ramina ne kūryba, o muzika, knyga, poezija, net nieko neveikimas.
Praeitas karantinas buvo kūrybingas, bet po parodos „Trys moterys“ esu pavargusi. Parodoje – Miko mamos Emilijos Liobytės-Vilutienės, mano ir mūsų dukros Emilijos Vilutytės-Balas kūriniai. Paroda vyko virtualiai, apmaudu, kad negalėjome pasidaryti šventės, pabendrauti. Bet „Meno parkas“ labai rūpestingai ją pristatė.
Iki šio laiko kūriau – buvo gana kūrybingas metas. Daug užmanymų, laiko yra, nereikia niekur bėgti. Aš gimusi žiemą – man patinka tamsuma, tos šakelės. Ir toje parodoje buvo medžiai žiemą – tai yra muzika, meilė mano. Kaip tos šakos kabo, man labai gražu, ne veltui anksčiau buvo paroda „Nuoga gamta“ – lapai mane blaško.
Parodos „Trys moterys“ idėja buvo tokia, kad visos esame dailininkės ir visos gimusios po Šaulio ženklu. Norėjau padaryti šventę – 65 metai, kaip nėra Emilijos Vilutienės. Čia ne retrospektyva, o akcentavimas to, kas riša mūsų visų trijų kūrybą: švelnumas, moters tema, linijos virpėjimas, pulsavimas. Pamačiau daugiau bendrumų, nei tikėjausi: mąstymas, intuityvumas, emocija. Darome ne tam, kad patiktume. Paroda kitais metais keliaus į Šiaulius.
Negalvoju, į kurią lentyną mane pastatys. Tikiu savimi. Dar yra ir man kur tobulėti. Lietuvoje tarsi nusodina vyresnes moteris. Svarbu, kad dar noriu kurti.
– Kokios šiemet bus Kalėdos?
M. P. Vilutis: Šiemet Kalėdos bus liūdnos ir gražios. Sutiksim dviese. Tik aš ir mano žmonelė.
N. Vilutienė: Niekas neatima tos ramumos. Mus mūsų vaikai saugo, todėl nesusitiksime. Šiemet tikrai bus kitokios šventės. Mylime vienas kitą su Miku, ką nors sugalvosime. Su vaikais skambinsimės.
– O kaip paprastai sutinkate ir kaip šiemet sutiksite Naujuosius metus?
M. P. Vilutis: Naujieji metai mums nėra reikšminga šventė. Dar vieni metai prabėgo, ir tiek.
Paprastai sutikdavome dviese su žmona. Kartais žmonos sesuo Dana ateidavo, kartais kaimynė Gražina.
Du ar tris kartus sutikome Naujuosius Palangoje. Kartą ir anūkas buvo. Kartą sutikome miške, ant užšalusio ežero. Buvo šalta žiema, baltas sniegas, žalios eglės ir nuostabi žvaigždėta naktis. Aš buvau girtas ir laimingas.
