Kultūra

2020.12.20 20:59

Vytautas Bikulčius. Humoro diktatūra: atsirado tokių šalių, kur komikus išrenka net prezidentais

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.12.20 20:59

Vargu ar yra kitas šiuolaikinis prancūzų rašytojas (žinoma, neskaitant populiariosios literatūros kūrėjų), kuris būtų labiau pažįstamas lietuvių skaitytojams kaip Frédéricas Beigbederis.

Jo paskutinį romaną „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ ką tik išleido leidykla „Tyto alba“, o jį iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Reikia pagirti leidyklą už operatyvumą, nes originalo kalba šis romanas pasirodė 2020 m. sausio 2 d. ir išsyk pateko į bestselerių sąrašus.


Naujuoju romanu rašytojas užbaigia trilogiją, pradėtą romanais „14,99 €“ ir „Gelbėkit, atsiprašau“, nes juos visus sieja tas pats protagonistas – Oktavas Parango. Pirmajame romane buvo atskleisti reklamos pasaulio verpetai, antrajame – grožio industrijos slėpiniai, o naujajame romane autorius kalba apie humoro diktatūrą.

Romano ištakų, be abejo, reikia ieškoti pačių prancūzų civilizacijoje ir jų gyvenimo būde. Jei kam yra tekę ilgiau bendrauti su prancūzais, tas žino, kad didžiausių pagyrų iš jų gali susilaukti, jei moki įdomiai bendrauti, plėtoti pokalbį, o jeigu dar sugebi reaguoti su sąmoju, kuris iš tiesų yra labai greita ir subtili reakcija į pokalbio dalyvių pasisakymus, jie tavimi tiesiog žavėsis. Prancūzai netgi turi savaitraštį „Le Canard enchaîné“ (Surakintas antinas), kur į visus šalies politinius, ekonominius ir kultūrinius įvykius žvelgia per humoro ir satyros prizmę, jame netrūksta sąmojo, žodžių žaismo, kalambūrų. Beje, jis minimas ir romane.

Taigi, romano protagonistas Oktavas dirba valstybinėje radijo stotyje France Publique (čia iš tikrųjų kalbama apie radijo stotį France Inter), jos rytinėje laidoje. Tačiau jau pačioje romano pradžioje jis atleidžiamas iš darbo, nes deramai nepasiruošė savo laidai ir norėdamas paaiškinti, kaip tai nutiko, jis pradeda pasakojimą nuo išvakarių, 19 valandos, kai jis patraukia Eliziejaus laukais, ir baigia kitą rytą, 7 valandą, grakščiai užsklęsdamas romaną.

Oktavas Parango atkreipia dėmesį, kad šiandien humoras tapo tiesiog privalomas, nes šmaikštauja ne tik laidų vedėjai, bet ir politikai, žurnalistai, netgi taksi vairuotojai ar lėktuvų pilotai. Humoras pasidarė toks visuotinis, jog, Oktavo manymu, nuo jo šyla net planeta. Jis priduria, jog atsirado tokių šalių, kur komikus išrenka net prezidentais (Volodymyras Zelenskis – Ukrainoje, realybės šou vedėjas Donaldas Trumpas – JAV ir t. t.).

Tačiau didžiausia bėda ta, kad humoro perteklius ima užgožti tas problemas, apie kurias samprotaujama radijo ar televizijos laidose, nes už tų šmaikštavimų pasislepia pati problemų esmė, kita vertus, humoras niekada nesuteikia teisės atsakyti. Pasakotojas yra net įsitikinęs, kad „humoro totalitarizmas iš lėto, bet užtikrintai sutriuškins žmogaus teises ir visuomenės laisves“. Šiaip Oktavas eina karštais įvykių pėdsakais, čia rasime ir Geltonųjų liemenių judėjimą (aprašomas jų padegto restorano „Fouquet`s“ Eliziejaus laukuose gaisras), ir Eliziejaus rūmuose susitikimą tiek su šalies prezidentu Macronu, kuriam net pasiūlo legalizuoti kanapes, tiek su pirmąja šalies ponia, aprodančia jam savo apartamentus, ir rašytojo Houellebecqo apdovanojmo Garbės legiono ordinu ceremoniją.

Rašytojas neatsitiktinai prisimena Victoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokiasi“. Jame sutinkame kompračikosus, kurie žaloja vaikus, perrėždami jų veidus nuo ausies iki ausies (tada jie primena besijuokiantį žmogų) ir juos parduoda cirkui. Toks besijuokiantis žmogus Beigbederiui primena šypsenos jaustuką, kuriuo šiandien žmonės išreiškia savo emociją, bendraudami socialiniuose tinkluose. Tačiau, rašytojo nuomone, tas šypsenos jaustukas, primenantis žmogų, kuris juokiasi, ima slėgti žmogų ir šis jaučiasi esąs po jo jungu. Beje, Prancūzijoje romanas išleistas be pavadinimo ant viršelio, matyti tik šypsenos jaustukas.

Yra romane ir antroji Oktavo Parango pusė, susijusi su jo naktiniu gyvenimu, – alkoholis, seksas, narkotikai, tačiau to netrūko jo ankstesniuose romanuose ir šioje srityje jis nelabai nustebina. Tuo labiau jog jis yra įsitikinęs, kad tik tėvystė leidžia vyrams suvokti, kas yra meilė. Gal todėl galima suprasti jo laimę, kai romano pabaigoje jo duktė, gyvenanti Rusijoje, jam praneša gerą naujieną, kad ji laukiasi kūdikio ir kad Oktavas greitai taps seneliu.

Romanas tikrai patiks tiems, kurie nori pajusti tiesiog tvinkčiojantį mūsų akyse šiuolaikinės Prancūzijos pulsą, nors ir per neįprastą humoro diktatūros prizmę. Kartais ta distancija tarp konkrečių įvykių ir jų įprasminimo kūrinyje yra tokia trumpa, kad autoriui dar sunku daryti kokius nors apibendrinimus, užtat romanas primena greičiau sociologinį veikalą, kuris stengiasi užfiksuoti tam tikrą visuomenės būklę. Užteks ir dviejų rankų pirštų, kad suminėtum tuos prancūzų poetus (François Villonas, Charles`is Baudelaire`as, Arthuras Rimbaud, Paulis Éluard`as, Jacques`as Prévert`as, Pascalis Riou), kurių kūrybos rinkiniai atskiromis knygomis gali žavėti lietuvių skaitytojus.

Ką tik šią nedidelę bibliotekėlę papildė Guillaume`o Apollinaire`o poezijos rinktinė „Mirabo tiltas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis).

Iki šiol šio poeto gerbėjai galėjo rasti šešis jo eilėraščius rinktinėje „20 a. Vakarų poetai“ (1969, iš prancūzų kalbos vertė Aleksys Churginas), keliolika eilėraščių, išbarstytų atskirų poetų vertimų rinktinėse (vertėjai Jonas Juškaitis, Juozas Mečkauskas-Meškela) ar periodiniuose leidiniuose (vertėjai Sigitas Geda, Tomas Taškauskas).

Būdamas pavainikis, Wilhelmas Apollinaris de Kostrowicky`is ryžosi kompensuoti tėvo pavardės stoką savo slapyvardžiu Guillaume`as Apollinaire`as ir įsitvirtinti kaip garsiausias 20 a. pradžios prancūzų poetas, sugebėjęs tapti simbolizmo duobkasiu ir žengti į naujus kelius, kuriuos tiesė dadaistai ir siurrealistai. Būdamas svetimšalis, jis atidžiai tyrinėjo Valonijos, Reino krašto, Viduržemio jūros regiono kultūrinį savitumą, siekdamas įtvirtinti kosmopolitinį Europos vaizdą, o tam labai tiko prancūzų kalba. Būdamas beturtis, jis neišvengiamai tapo gatvės, bohemos, viešnamių, kareivinių vaiku, kurį tenkino net ir menkiausias honoraras.

Poezijos rinktinė „Mirabo tiltas“ konstruojama chronologiniu principu. Ji pradedama nuo rinkinio „Bestiarijus, arba Orfėjo garbės palyda“ (1911), kur autorius pateikia 30 poetinių miniatiūrų apie gyvūnus, kuriose ne tik apibūdinama jų išorė, bet ir per tokius viduramžių literatūros žanrus, kaip bestiarijai, lapidarijai, atskleidžiamos jų sąsajos ar net suteikiama jiems alegorinė reikšmė. Kadangi Orfėjas savo lyra sugebėjo pavilioti net gyvūnus, poetas jaučia apmaudą, kad žmonių minia lieka abejinga poezijai. Visą šį rinkinį palydi dailininko Raoulio Dufy graviūros, papildydamos poetinę prasmę.

Iš antrojo rinkinio „Alkoholiai“ (1913), į kurį poetas sudėjo savo penkiolikos metų kūrybą ir kuris talpina 71 eilėraštį, lietuviškajame vertime randame 30 eilėraščių. Šiame rinkinyje Apollinaire`as pratęsė viduramžių dainos ir vokiečių poezijos Lied tradiciją, kuri atgyja jo posmuose elegijos gaida. Šiuo požiūriu visus poeto gerbėjus, be abejo, trauks eilėraštis „Mirabo tiltas“, kuris yra tapęs Apollinaire`o kūrybos ikona.

Lietuviškai turime jau tris šio eilėraščio vertimus (A. Churginas, T. Taškauskas, L. Rybelis), tačiau, kaip prisipažino šio rinkinio vertėjas, jis dar nėra visiškai patenkintas savo vertimu, nors turi jau penkis jo variantus, bet ieško dar tobulesnio. Visiškai kitoks yra pirmasis rinkinio eilėraštis „Zona“, kuris atskleidžia 20 a. pradžios naujoviško gyvenimo ritmą, kupiną gamyklų, lėktuvų, mašinų gausmo, kuris skleidžiasi virš įvairiausių reiškinių ir daiktų kaleidoskopo. Gaila, kad liko neišverstas paskutinis eilėraštis „Vandemjeras“, kuris drauge su „Zona“ įrėmina visą rinkinį.

Iš stambiausio poeto rinkinio „Kaligramos“ (1918) į šią rinktinę pateko 37 eilėraščiai. Jame supriešinamos dvi gyvenimo būsenos – karas ir taika, tačiau taikos idėjai skiriama tik viena rinkinio dalis, o karui – penkios. Šitame rinkinyje poeto kūryboje pasirodo kaligramos – eilėraščiai, kurių grafinis vaizdas primena tam tikrą piešinį. Šitaip atsiranda sinestezijos idėja, ji atskleidžia poetinio teksto ir vizualios formos sąsają. Vertėjas pateikia rinkinyje tris eilėraščius, primenančius piešinius: „Kraštovaizdis“, „Širdis-karūna ir veidrodis“, „Lyja“. Rinkinio pabaigoje skaitytojas ras poeto paskaitą „Naujoji dvasia ir poetai“, kur jis bando suderinti poetinę tradiciją ir naujoves.

Ši poezijos rinktinė užtikrina rimtą skaitytojo pažintį su G. Apollinaire`o kūryba, nes joje deramai pristatyti ne tik pagrindiniai poeto rinkiniai „Alkoholiai“ ir „Kaligramos“, bet yra ir pluoštas eilėraščių, kurie pasirodė jau po poeto mirties. Apollinaire`o poezija – kietas riešutas vertėjams, tad reikia tik sveikinti L. Rybelio ryžtą padovanoti mūsų skaitytojams šią rinktinę, kuri, beje, gali būti ir tam tikra paskata kitiems vertėjams, norintiems papildyti šio poeto vertimų kraitę...