Kultūra

2020.11.16 21:24

Gangsteriais pasivadinę autoriai kuria bendrus paveikslus: meno pasaulyje tai savotiška nuodėmė

Rūta Paitian2020.11.16 21:24

Menininko darbas yra be galo gražus, kūrybiškas, prasmingas, taip pat labai vienišas užsiėmimas. Vieni su tuo susigyvena ir kuria toliau, na, o kitus skatina burtis į grupes. Iš tokių pavyzdžių – prieš metus atsiradęs „SinThesis Gang“, įkurtas iniciatyvių kūrėjų Andriaus Makarevičiaus ir Ingos Mrazauskaitės.

„SinThesis Gang“ – tai judėjimas, telkiantis individualius menininkus bendriems kūriniams kurti; per skirtingų menų ir išraiškos sintezę individualūs menininkai pavirsta į unikalų vienetą, nedalomą autorystę“, – tokį intriguojantį šios meninės grupės prisistatymą galima rasti jų socialinėse paskyrose.

2019 metų rugsėjo 18 dieną buvo įkurtas „SinThesis Gang“, kurio steigimo aktą pasirašė du inovatyvūs menininkai – A. Makarevičius ir I. Mrazauskaitė. Šiuo metu grupė yra paskelbusi 7 savo narius. Be jau minėtų įkūrėjų, „SinThesis Gang“ sudaro Goda Lukaitė, Dalia Juodakytė, Saulius Kreišmonas, Vita Opolskytė ir Artūras Rožkovas.

Būsimų narių pavardės dar neatskleistos, tačiau jos meno gangsterių šeimoje žinomos, kaip ir sklandančios idėjos būsimo logotipo, emblemų ir manifesto tema. Susibūrę po ta pačia vėliava ir galerijos „Godo“ skliautu, judėjimo vėliavnešiai praskleidžia paslapties skraistę ir leidžia sužinoti daugiau.

– Kaip kilo idėja sukurti „SinThesis Gang“?

Andrius: Idėja kilo iš noro kokiu nors būdu įforminti savo kūrybą. Dažnai sulaukiu pastabų, kad mano darbai yra skirtingi: skiriasi stiliai, serijos, tad ieškojau pasiteisinimų. Sumąsčiau, kad tai galima kaip nors susieti su muzikos grupių pavyzdžiais. Juk ta pati grupė turi ir solinių koncertų, ir akustinių pasirodymų, leidžia studijinius albumus, daro tiesiogines transliacijas.

Nusprendžiau pritaikyti šį skirstymą savo kūryboje. Tiesioginės transliacijos – plenerai (laisvi, be jokios koncepcijos), studijiniai albumai – studijoje kuriami darbai. Pradėjau domėtis įvairiomis muzikos agentūromis, vienijančiomis daugybę pavienių atlikėjų ir grupių, na, ir nusprendžiau pasekti jų pavyzdžiu. Vienam tai organizuoti būtų sunku, jaučiau, kad reikia pastiprinimo. Tada netyčia sutikau Ingą parodoje. Papasakojau jai apie savo idėją, paklausiau, ar nori prisidėti, ir ji sutiko.

Inga: Aš jau kurį laiką norėjau su kuo nors tapyti, man buvo labai įdomu pabandyti kurti ne vienai. Buvo jau įgrisęs individualumas, ypač menininkų, kurie manosi esą nuostabiausi ir vieninteliai tokie. Man labai norėjosi pabandyti su kuo nors kurti dviese. Esu ir pati kitiems menininkams siūliusi, tačiau nieko iš to neišėjo.

Na, ir per vieną parodą priėjo prie manęs Andrius, pasidalijo idėja ir aš entuziastingai sutikau. Mums labai lengva bendrauti, supratome, kad mums ir kurti kartu bus lengva. Taigi 2019 metų rugsėjo 18 dieną susėdome „Šnekutyje“ ir įkūrėme „SinThesis Gang“. Aplinkybės sulėtino susikūrimą, tačiau mes niekur neskubame. Grupė buvo įkurta ne dėl kūrinių kiekybės, bet dėl jų idėjos ir kokybės.

– Kaip vyksta narių atranka?

Andrius: Įvairiai. Kai kuriuos reikia specialiai pakviesti, o kiti pasidžiaugia gera idėja ir sako, kad norėtų prisidėti. Tada vyksta pasvarstymas, ar su tuo asmeniu galima padaryti bendrų darbų vienam ar kitam grupės nariui. Apie visus pagalvoji.

Inga: Mūsų pirmieji nariai, kuriuos pakvietėme, buvo iš plenero, kuriame kartu vienoje erdvėje kūrėme ir labai gerai sutarėme. Supratome, kad turėtų būti gera kurti ant vienos drobės. Tada atsirado žmonių, kurie, sužinoję apie mūsų judėjimą, išreiškė norą prisidėti. Vis dar atsiranda. Jei tinka – priimame. Ganėtinai intuityviai renkamės, kas tiktų. Kai kuri ant vienos drobės, labai svarbus bendravimas. Juk reikia turėti labai daug pasitikėjimo, kad galėtum tai daryti.

Man asmeniškai labai lengva pradėjus darbą atiduoti jį Andriui pabaigti, nes yra daug laisvės. Iš pradžių pasiklausdavau, ar jis turi pradėto darbo viziją, kad žinočiau, kaip jį pabaigti, tačiau iš Andriaus sulaukdavau atsakymo, kad tiesiog daryčiau taip, kaip noriu. Lygiai tą patį ir aš jam atsakydavau. Tai labai palengvina kūrybos procesą ir taip turi būti. Pagal tai renkamės. Jei kūrybiškai gerai sutari, tai ir šiaip gerai sutarsi.

– Darbas ant vienos drobės. Kaip tai atrodo?

Inga: Tai mūsų idėja. Pačioje pradžioje pasidalijome 10 drobių, nes nusprendėme kurti 10 kūrinių kartu.

Andrius: Yra du taškai: vienas esu aš, kitas – Inga ir per centrą mes turime kaip nors susijungti. Kiekvieno kūrybai toje pačioje drobėje skiriama po 50 proc.

Inga: Pradžioje galvojome, nuo ko pradėti, nes iš tikrųjų tapyti galima bet ką. Kadangi tuo metu ruošėmės plenerui, kurio tema buvo akto tapyba, ją pritaikėme ir kurdami pirminę bendrų kūrinių idėją. Nusprendėme, kad kursime per atstumą, ne vienoje erdvėje ir vėliau apsikeisdami. Ateityje yra planas kurti toje pačioje erdvėje. Kadangi tapėme per atstumą, paprašėme vieno iš mūsų narių fotografo S. Kreišmono leidimo tapyti pagal jo akto nuotraukas.

Andrius: Akto tema yra labai gera, nes yra kūnas ir visi tą kūną mato labai skirtingai. Vienam jis yra gražus, kitam – ne. Kuriant tai pasimato. Aš pradedu vieną darbą, tada atiduodu Ingai. Matau, kad ji tą patį, tik kitaip daro. Galiausiai sukuriamas tapybos darbas, kurio autorystę sunku nustatyti. Negali pasakyti, ar tai mano, ar tai Ingos kūrinys. Atrodo taip, lyg tai trečio asmens darbas.

Inga: Buvo labai įdomu stebėti rezultatą. Ypač kai pirmą kartą tuos visus kūrinius sudėjome kartu, pamatėme, kad jie visi tarpusavyje dera. Įdomu, nes atrodo, kad tie darbai nėra nei mano, nei Andriaus. Tarsi dar vieno asmens. Įdomus ir netikėtas rezultatas inspiruoja kurti toliau ir eksperimentuoti su kitais menininkais.

– Ar kurdami šią grupę apsisprendėte, kokioms vertybėms atstovausite?

Inga: Kol kas eksperimentuojame. Visgi mums įdomiau andergraundas. Truputį nusibodo tos baltos visiems žinomų galerijų sienos. Mes nieko prieš jas neturime, tiesiog jos neapibūdina mūsų vertės ir tuo nėra mums svarbios. Pagrindinė mintis – atsitraukti nuo to, kas įprasta (individualizmas, galerijos). Buvo minčių daryti parodas iš esmės bet kur.

Andrius: Ateityje gal savaime atsiras kertiniai aspektai.

– Galerija „Godo“ pristatoma kaip „SinThesis Gang“ namai. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta?

Andrius: Galerija pati pirmoji mums pasiūlė ir sakė, kad nori mus globoti. Tad dažniausiai, jei ne „Šnekutyje“, būname „Godo“.

Inga: Mes ją vadiname savo namais, o su Lina (Lina Mrazauskaitė, galerijos „Godo“ direktorė, – aut. pastaba) sutapo bendri interesai. Ji nori ateityje demonstruoti išeivių lietuvių kūrinius šioje galerijoje, o mūsų judėjimas kol kas dar bando įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau ateityje tikimės pasklisti plačiau.

Įsivaizduojame, kad galėtume kurti ir su menininkais, kurie Lietuvoje negyvena. Per karantiną labai palanku išplėtoti idėją, kaip kurti atskirai, bet kartu. Kai mudu su Andriumi pabandėme kurti atskirai, o vėliau apsikeisti drobėmis, supratome, kad taip galima dirbti kone pasauliniu lygmeniu.

– Pavadinimo kilmė. Kodėl buvo pasirinktas būtent „SinThesis Gang“ pavadinimas?

Inga: Andrius yra kaltas dėl šio pavadinimo. Žinojome, kad bus „gangas“.

Andrius: Žinojome, kad antras žodis bus „gang“, ir liko sugalvoti pirmą žodį. Sėdėjome keliese ir bandėme išmąstyti, koks pavadinimas būtų tinkamiausias.

Inga: Aš siūliau lotynišką pavadinimą, bet jis kaip ir neprilipo, o tada Andrius pasakė „sinthesis“ su trumpąja „i“. Pamenu, mes visi iškart supratome, kad tai bus mūsų naujas pavadinimas.

Andrius: Kas yra sintezė? Kažkoks bendravimas ir bendradarbiavimas, o su trumpąja „i“ – aliuzija į žodį „sin“, kažkokia nuodėmė.

Inga: Mes darome nuodėmę: keli žmonės tapo ant vienos drobės. Meno pasaulyje tai yra savotiška nuodėmė. Na, žodis „thesis“ irgi toks kaip kartu, sąjunga. Mus aplankė nušvitimo momentas, nes labai ilgai kankinomės su pavadinimu.

Andrius: Na, ir pagalvoji, kad visas pavadinimas „SinThesis Gang“ kartu gerai žiūrisi, ko nors panašaus irgi nėra, tai ir tiko.

– Augant „SinThesis Gang“ narių skaičiui, kaip bus kuriami bendri kūriniai? Ar viena drobė turės daugiau nei du autorius, ar kiti grupės nariai bus kaip nors grupuojami dirbti kartu?

Inga: Manau, visaip. Kol kas yra darbų, kaip kad Dalia Juodakytė su Goda Lukaityte kuria bendrą kūrinį. Kiekvienas grupės narys atsineša savo idėjas, kurios jau yra kažkokia vertybė, na, ir Dalia pasakė, kad ji norėtų nutapyti kitą tapytoją. Man labai patiko. Ji pasiūlė man papozuoti, sutikau. Gal atsiras noras nutapyti darbą keturiese. Gal dar kokia kita mintis atsiras. Tai vystosi ir auga, tad tikimės, kad įvairių krypčių turėsime.

Andrius: Mes nenurodinėjam, kas ką turi daryti. Turi idėją, ją išreiški ir dirbi.

Inga: Mes turime bendrą susirašinėjimą, jame nariai labai aktyvūs. Tarp kitko, vienas iš jų, Artūras Rožkovas, prašė atiduoti senų savo kūrinių, kuriuos jau norime užtapyti. Paminėjo, kad ką nors iš jų padarys: ar koliažą, ar sukarpys, ar ant viršaus ką nors uždės. Vėl kitokia kryptis. Smagu, kad kiekvienas narys turi savų ypatumų ir sugeba juos pritaikyti bendroje mūsų veikloje. Minėto fotografo Sauliaus pasiūlymas buvo atsispausdinti jo nuotraukas ir ant jų tapyti.

Andrius: Aš jau pradėjau tai daryti.

– Kuo „SinThesis Gang“ skiriasi nuo kitų dailininkų grupių? Koks jūsų požiūris į jas?

Andrius: Jos mums – kaip istorija. Mes į jas nesilygiuojame. Jie tapydavo atskirai, rengdavo bendras parodas. Mūsų grupėje dėmesys sutelktas į bendrus darbus.

Inga: Jų yra kita koncepcija. Jie grupuojasi pagal kūrybinę idėją, stilių. Mūsų idėja yra kita. Mes patys kaip menininkai ir toliau kuriame savo atskirus kūrinius, turime absoliučiai atskirus stilius. Ateityje gal net turėsime skirtingas meno šakas, kuriose dirbame, jei atsiras kitų meno šakų atstovų. Mes bendradarbiaujame tarpusavyje.

– Jei priklausai „SinThesis Gang“, ar gali priklausyti kitai grupei?

Andrius: Jeigu viena kitai netrukdo ir gali kurti darbus tiek vienai grupei, tiek kitai, nematau jokios problemos. Mes iš pradžių galvojome, kad būtų toks kaip pageidavimas, kad jei priklausai šiam judėjimui ir laukia personalinė paroda, tai būtų malonu, jog tai būtų paminėta.

Inga: Taip, bet tai nėra taisyklė, nes norime žmonių, kurie patys norėtų tai sakyti, rašyti.

Andrius: Tiesiog rekomendacija.

Inga: Aš pati, kiek kartų per asmenines parodas daviau interviu, visur su didžiausiu malonumu pasakoju apie mūsų grupę, nes noriu, kad apie ją sklistų žinia, kad sužinotų daugiau menininkų, kurie galbūt norėtų prie to prisidėti, ar tiesiog žmonių, kurie galbūt norėtų tų menininkų kūrinius pamatyti.

– Kaip į „SinThesis Gang“ žiūri kiti dailininkai? Ar sulaukiate neigiamų atsiliepimų?

Andrius: Iš tikrųjų gal tik vienas kitas buvo pasakęs, kad įdomi idėja, bet po to jie pas mus ir pakliuvo.

Inga: Neigiamų atsiliepimų mums dar neteko girdėti, bent jau į akis.

Andrius: Gal kažkur kažkas ir kalbasi, bet gandai dar nepasiekė, o iš tikrųjų nelabai ir rūpi. Mes darome sau, kuriame savotišką šeimą, svarbiausia, kad mums patiems būtų smagu, o visiems neįtiksi.

Inga: Žmonės, kurie yra labai individualūs, gali pamanyti, kad tai nesąmonė ir kas čia išvis per grupė.

– Tiek pati grupė, tiek nauji jos nariai įdomiai pristatomi. Kaip kilo šios idėjos?

Inga: Štai kodėl mums su Andriumi sekasi sutarti – mudviem viskas ekspromtu pavyksta. Mes nusprendėme, kad reikia fotosesijos, pradėti rinktis medžiagą, kurią būtų galima vėliau panaudoti prisistatymui. Pasišnekėjome, fotografavomės, fotosesijos metu kilo mintis tiesiog įlipti pro langą. O kodėl gi ne? Galerija mus įleidžia.

Andrius: Tai buvo labai smagi idėja ir ji prigijo. Kiti irgi lipo, Goda dviračiu į galeriją įvažiavo.

Inga: Lina sako, kad galerijos rūsyje yra labai geras apšvietimas, žmonės gražiai atrodo. Pastačiau Andrių, fotografuoju ir man tas juodas fonas inspiravo mintį „prifotošopinti“ dar porą žmonių. Pamaniau, kad mūsų grupei labai tinka, kad tu nesi vienas, o esi trys tu. Na, ir kiekvieną narį atsivedame fotografuoti. Tapo tradicija.

Andrius: Taip netikėtai, neplanuotai susikūrė mūsiškas braižas, stilius.

Inga: Turime turėti savo įvaizdį. Andriaus buvo labai gera mintis nufotografuoti siluetus prieš paskelbiant naują narį. Narys jau žinomas, tačiau kol tvarkome techninius reikalus, norime palikti intrigą.

– Kaip „SinThesis Gang“ planus veikia karantinas?

Inga: 2021 metų sausio antroje pusėje buvo suplanuota paroda, norisi, kad į atidarymą ateitų žmonių, tačiau neaišku, kaip bus. Planas yra, kūriniai vis tiek bus ruošiami. Gal virtuali paroda pavyktų ar būtų galima dalyvauti Vilmanto Dambrausko inicijuotame judėjime „Neatšaukti atidarymai“? Žiūrėsime, reikia prisitaikyti. Mes su Andriumi planavome tiesioginę tapymo transliaciją daryti, remdamiesi koncertų praktika. Galvojome į galeriją atsinešti savo dažus, drobes ir bandyti tapyti kartu, bet dar neaišku, nes vis tiek norisi saugotis.

– Ar pandeminė situacija daro įtaką būsimų kūrinių temoms?

Inga: Man asmeniškai – ne. Aš ir šiaip gyvenu karantino režimu, man net geriau. Visus susitikimus galiu daryti su treningais per skaipą, nes anksčiau būdavo taip, kad jei kur nors tą dieną turiu išeiti, negaliu tapyti, nes jei tapysiu, grįžus po susitikimo dažai bus pradžiūvę ir vėl viskas iš naujo. Šiuo metu daugiau laiko lieka kūrybai ir niekas netrukdo. Aišku, kiekvienam labai individualiai.

Andrius: Aš irgi kuriu namie vienas ir maniau, kad visai tiks, bet pasirodo, kad atvirkščiai. Man labai trūksta ne tiek socialumo su kitais asmenimis, kiek išėjimo iš namų į kažkur momento. Būna, atsikeli ir visai nėra noro tapyti, o daryti tai per prievartą nesinori.

– Tiek pats judėjimas, tiek naujų narių pristatymas apgaubtas tam tikro paslaptingumo. Tai daroma specialiai, siekiant susikurti atitinkamą įvaizdį, ar natūraliai pavyksta?

Andrius: Specialiai nebandome, tiesiog, kaip ir viskas pas mus, taip ir šitai išsivysto spontaniškai. Jei pavyksta išlaikyti tam tikrą intrigą, paslaptingumą, gal ir gerai. Mes iki pirmos parodos nenorime labai daug atskleisti, esame parengę trumpus vaizdo įrašus, kuriuose rodome kūrinių gabaliukus, išlindusius kampelius.

Inga: Norime padaryti galingą parodos atidarymą, kad būtų galima visą kūrybą parodyti, papasakoti apie idėją. Šis karantinas mums pakišo koją, bet mes vis tiek ką nors sugalvosime, rasime kitokį priėjimą.

– Ką norėtumėte, kad apie „SinThesis Gang“ žinotų visuomenė dar iki parodos atidarymo? Kokią žinią apie jus turėtų išsinešti būsimi gerbėjai?

Inga: Kai galvoju apie žiūrovą, norisi jį nustebinti, įtraukti ir leisti pasijusti „SinThesis Gang“ dalyviu. Aš noriu, kad jis nemanytų, jog esame mistiniai menininkai. Noriu, kad jis mus matytų kaip žmones.

Andrius: Taip, jis turi būti dalyvis. Aš pagalvojau, bet dar nepasakiau, kad gal bandysim gabaliukais transliuoti savo grupės gyvenimą. Taip mėginsime įtraukti žiūrovą, kad jis pajustų mūsų buvimo sielą. Ne tai, kad tiesiog apsikeitėme paveikslais, atsisveikinome ir ilgą laiką nebesimatome, bet kad kaip tik daug visko darome kartu. Aišku, dabar varžo karantinas, bet šiaip mes dažnai susitikdavome. Norėčiau, kad tai būtų labiau dokumentuota vaizdo įrašais ar nuotraukomis. Tikrumas, o ne tai, kad būtų suvaidinta.

Inga: Noriu, kad mes jam skleistume jaukumą. Mes esame žmonės ir norime šilto ryšio su žiūrovu. O kokia žinia būtų?

Andrius: Viską atskleis darbai.