Kultūra

2020.10.16 21:41

Donatas Puslys. Kodėl? Apie filosofiją vaikams

knygos apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.10.16 21:41

„Filosofijos turėtų būti mokoma dar pradinėse klasėse“, – teigia knygos „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“ autorius Umberto Galimberti.

Knyga, kurią, be jau minėto U. Galimberti, kartu rašė ir filosofės Irene Merlini ir Maria Luisa Petruccelli, į lietuvių kalbą vertė Toma Gudelytė, o išleido leidykla „Hubris“, kviečia jaunuosius skaitytojus į susitikimą su 100 mąstytojų nuo pat Antikos iki mūsų laikų.

Kodėl filosofija?

Vis tik prieš pradedant analizuoti, kodėl vaikai jau pradinėse klasėse turėtų būti supažindinami su filosofija, man regis, svarbu aptarti, kodėl filosofija svarbi ir suaugusiesiems. Juk neretai gali girdėti paraginimą, kad pagaliau gi užteks filosofuoti. Ką tai byloja? Veikiausiai byloja tai, kad filosofija suaugusiųjų dažnai yra laikoma tiesiog tuščiažodžiavimu, kai kalbama apie aukštas materijas, kurios, kaip manoma, neturi jokios praktinės reikšmės kasdienybėje, kurioje pilna svarbių, neatidėliotinų darbų, o jų kalbėjimas tikrai gi nepadės išspręsti.

Galbūt turima mintyje ir tai, kad filosofiniai teiginiai nėra įrodomi taip, kaip, pavyzdžiui, eksperimentais yra įrodomos fizikos teorijos. Tad viskas tėra nuomonės, dėl kurių nepasiginčysi, tad geriausia kiekvienam likti su savo. O kartais nusivylimas filosofija gali kilti ir iš to, kad filosofai užsidaro savo dramblio kaulo bokšte ir nusigręžia nuo klausimų, kurie rūpi stovintiesiems šio bokšto papėdėje. Kam gi ta filosofija, jei mąstytojų kalba tokia sudėtinga, kad be specialaus pasirengimo ir žodyno šalia neperskaitysi net puslapio?

Vaikai – iš prigimties filosofai

Šių klausimų ir abejonių dėl filosofijos naudos akivaizdoje tikiu, kad U. Galimberti knyga gali būti naudinga ne tik vaikams, tačiau ir suaugusiesiems, kuriems patiems reikalinga ne pradėti mokyti vaikus, o pradžioje suvokti, kodėl gi filosofija yra svarbi. Būtent tam puikiai pasitarnauja nuostabus knygos įvadas. Jame autorius kalba apie idėjų svarbą, apie tai, kaip filosofija moko argumentuoti, kaip filosofija gali padėti ugdant vaikų kognityvinius bei emocinius įgūdžius.

Anot U. Galimberti, kiekvienas mūsų vaikystėje esame tikri filosofai, siekiantys pažinti vietą, į kurią atėjome. Vaikui tai be galo svarbu tam, kad jis išsiugdytų baimes, kurios nėra įgimtos, tačiau gali apsaugoti nuo kylančių pavojų, o kartu ir slopintų nerimą, kuris kyla pasaulio neįmenamumo akivaizdoje.

Vaikas į pasaulį žengia su gausybe klausimų. Filosofinė nuostata palaipsniui miršta, jei suaugusieji slopina tuos klausimus argumentuodami, kad vaikas dar per mažas apie tai kalbėti, arba jei vaikas yra užkemšamas paviršutiniškais atsakymais, kad tik pagaliau duotų ramybę ir daugiau nebeklausinėtų. Ir vienu, ir kitu atveju jam yra leidžiama suprasti, kad klausinėti yra kažkas ne itin prideramo.

Filosofijos ugdymas skiriasi nuo idėjų istorijos, kai pagrindiniu uždaviniu tampa tiesiog supažindinimas su tuo, kas ką kada ir galbūt kodėl pasakė. Dažnas veikiausiai atsimename mokyklines užduotis, kai tekdavo išmokti, ką pasakė Platonas, o ką kalbėjo Aristotelis, ką savo raštuose bylojo Machiavellis, o kokias nuostatas gynė Voltaire`as. Tačiau, kaip argumentuoja U. Galimberti, mums reikia ne enciklopedinio žinojimo, o gebėjimo mąstyti įsivertinant, ar aš tikrai žinau, ar tiesiog manausi žinąs, nes apie tai kalba žiniasklaida, nes girdėjau vieną ar kitą dalyką, kartojamą aplinkinių, nes tai, kas transliuojama, puikiai dera su mano religiniais ar politiniais įsitikinimais.

Sokrato pavyzdys

Juk Sokratas sektinu pavyzdžiu ir filosofo idealu laikomas tikrai ne dėl to, kad būtų žinojęs viską. Priešingai, jis teigė žinantis, kad nieko nežino. Būtent tokia nuostata jam leido pradėti ne nuo atsakymų ir patarimų bei receptų dalinimo, o nuo klausimų, kurie tikrino mūsų žinojimą, nuostatas.

Tikrino jis ne tik kitus, tačiau ir save patį, nes, kaip akcentuoja U. Galimberti, filosofija visų pirma labai svarbi kaip savų idėjų kritika. „Žodis „kritika“ veda mus prie graikų krino: „svarstau“, „vertinu“, „interpretuoju“. Kiekviena nuomonė ir vertinimas veda prie iki šiol mūsų gyvenimą reguliavusių idėjų krizės – idėjų, greičiausiai nebeleidžiančių pažinti pasaulio, kuris keičiasi ir be mūsų kišimosi. Pristigę drąsos atsiverti krizei ir atsisakyti idėjų, lig tol žymėjusių mūsų gyvenimą, neatgausime ramybės, o priešingai, panirsime į nerimą, būdingą tiems, kas nieko nebesupranta ir nebesiorientuoja“, – konstatuoja U. Galimberti.

Šiame kontekste išryškėja svarba to, ką apie filosofiją bylojo lenkų mąstytojas Leszekas Kolakowskis, jis akcentavo, kad filosofijos užduotis ne tiek yra atrasti tiesą iš didžiosios T, tačiau nuolatos kurstyti ir palaikyti gyvą tiesos ieškojimo dvasią. Kitaip tariant, niekada neleisti dingti klausimams, kurių nebelikus stoja apgaulinga žinojimo iliuzija.

Moko klausti

Tad ne veltui ir knygoje „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“ didžiausias dėmesys yra skiriamas būtent klausimams, kurie skatintų jaunuosius skaitytojus užmegzti dialogą su žymiausių filosofų mintimis. Trumpuose puslapio ilgio pristatymuose, kuriuos papildo puikios portretinės iliustracijos, autoriai stengiasi nepiktnaudžiauti biografiniais, istoriniais duomenimis, tačiau ima jautį už ragų – aktualizuoja vieną ar kitą filosofo mintį ir galiausiai skaitytojui pateikia klausimą, kuris skatintų apmąstyti tai, kas perskaityta, ir neleistų ramiai baigti kelionės vos užvertus puslapį.

Taip kartu su Voltaire`u esame raginami susimąstyti apie tai, kas yra tolerancija ir ar dera būti tolerantiškiems su netolerantiškais žmonėmis. Su Hannah Arendt esame kviečiami aptarti tai, kur slypi blogio šaknys. Thomas More`as kviečia klausti, ar šiandien dar svarbios utopijos ir kokį idealų pasaulį įsivaizduotume. Zygmuntas Baumanas skatina susimąstyti apie tai, kaip pagreitėjo pasaulis, lyginant su mūsų senelių laikais.

Be abejo, skaitytojui kils klausimas, kokio amžiaus vaikams yra skirta ši knyga. Jos leidėjas filosofas Viktoras Bachmetjevas teigia leidęs šią knygą tam, kad filosofija sudomintų savo sūnų, o jam dabar yra, rodos, 10 ar 11. Tad veikiausiai tai pats tas amžius paimti į rankas šią knygą. Vis tik geriausia, man regis, ją skaityti kartu su seneliais, tėvais ar vyresniais broliais bei seserimis. Vyresnieji gali ne tik padėti geriau suprasti tekstą ar pratęsti pasakojimą apie vieną ar kitą filosofą, tačiau, kas svarbiausia, pakurstyti dialogą ir drauge žengti ieškojimų keliu.

Juk, kaip rašo U. Galimberti, nieko nebus, jei mokymasis vyks be įsitraukimo, imitacijos, susižavėjimo. Juk mokslas be aistros yra neįmanomas. Tad suaugusiesiems ir tektų uždavinys savo aistra uždegti jaunuosius skaitytojus, kad šie ne kaltų teisingus atsakymus, o ieškotų tiesos, ne tik žodžiais bylotų, kas gera, o kas bloga, tačiau ir stengtųsi aktyviai veikti dėl gėrio, ne tik žinotų, ką kiti laiko grožiu, tačiau ir patys aktyviai grožėtųsi ieškodami grožio. Tai yra gyvybiniai mūsų imperatyvai, apie kuriuos savo tekstuose bylojo vienas iš U. Galimberti knygoje aptariamų mąstytojų Jose Ortega y Gassetas.

Filosofija kaip dialogas

Be to, U. Galimberti akcentuoja filosofinio dialogo svarbą, o tai yra dar viena paskata knygą skaityti ne vienumoje, o draugėje tam, kad tas dialogas taptų praktika. Anot knygos autoriaus, dialogas žymi distanciją tarp dviejų ar daugiau nuomonių, nes su bendraminčiais, su kuriais sutariama visais klausimais, nediskutuojama – paprasčiausiai nėra apie ką.

Dialogas, pabrėžia U. Galimberti, yra neįmanomas be tolerancijos – nuostatos, kad kito teiginiuose slypi didesnis žiupsnis tiesos. Visa tai be galo svarbu, nes atmetus šią nuostatą nebelieka paskatos dialogui kaip pašnekesiui, iš kurio praturtėję gali išeiti visi. Be šios nuostatos lieka tik pastanga nugalėti oponentą, pamokslauti, primesti jam savo nuomonę nė nemėginant klausytis, nes kam gi klausytis to, kuris, esi įsitikinęs, yra tikrai neteisus.

Džiugu, kad pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda leidėjų, skiriančių dėmesį vaikų filosofiniam ugdymui. Be leidyklos „Hubris“, čia derėtų paminėti ir kitą leidėją – „Jonas ir Jokūbas“. Iš šios leidyklos asortimento dera paminėti seriją iliustruotų knygelių, tokių kaip „Sokratas – prezidentas“, „Hana Arend ir jos mažasis teatras“, „Martino Haidegerio tarakonas“, „Piktasis pono Dekarto genijus“ ir kt., kurios vėlgi ne tik siekia vaikams suprantama kalba perteikti esmines mąstytojų idėjas, tačiau ir skatina iš knygų išsinešti klausimų, kurie suteiktų įkvėpimo pažinti pasaulį ir, be abejo, save.