Šių metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamo Istorijų festivalio tema – pertrauktas gyvenimas. Festivalis siekia kalbėti apie žmones, kurių gyvenimo vingiai drastiškai lūžo dėl sudėtingų karo, tremčių, Holokausto aplinkybių.
Renginių programą papildė ir Rūtos Vyžintaitės-Lajienės bei Ryčio Tito dokumentinis trumpametražis filmas „Žvangantis miškas“, kurį per LRT.lt bus galima pamatyti nuo spalio 10 dienos 20 val.
Šiemet, lapkričio mėnesį, turėtų pasirodyti dar vienas bendras nepriklausomų kino kūrėjų dueto filmas „Istorijos iš marių dugno“, pasakojantis apie senąsias – dabar jau užlietas – Rumšiškes bei jų buvusius gyventojus.
Videopasakojimas „Žvangantis miškas“ kvies festivalio lankytojus prisiminti partizaninį karą ir jį padės pažinti per rezistencijos amžininkų atsiminimus. Su pašnekovais kalbėjomės apie jų filmų temų pasirinkimą, darbą drauge, įsimintiniausias „Žvangančio miško“ filmavimo akimirkas ir norą su partizanų judėjimu supažindinti kitas šalis.
– Jau ne pirmą kartą kartu dirbate prie dokumentinio filmo apie Lietuvos apylinkes. Kas kiekvieną iš jūsų skatina kurti tokiomis temomis – kartais skaudžiomis, sudėtingomis, pasakojančiomis apie Lietuvos istorinius įvykius?
Rytis: Mes patys esame kilę iš Kauno, todėl su istorija čia turime asmeninių sąsajų. Kai organizavome „Istorijų iš marių dugno“ filmavimą ir reikėjo redaktorės bei žurnalistės, aš iškart pagalvojau apie Rūtą, nes ji turi ryšį su Rumšiškėmis. Šis asmeninis ryšys su filmo objektu yra labai svarbus, nes padeda paliesti žmones, kuriems ši tema taip pat svarbi.
Rūta: Aš kažkada atradau frazę „Didžioji nuodėmė – žurnalistika“. Man tai atmintyje išliko kaip idėja, kad esant žurnalistu ir galint ką nors prakalbinti ar išsaugoti didžiausia nuodėmė yra to nepadaryti. Jeigu aš turiu įrankių ir žinių, kaip tas istorijas prikelti, jaučiuosi neatlikusi savo darbo, jei tai praleidžiu pro pirštus. Manau, visi nori gyvenime turėti misiją – mums ji yra tų istorijų bei vietų, kurios buvo užmirštos, prakalbinimas. Jeigu mes kartu kuriame savo miestą, tai dalis žmonių jį stato atrasdami ar gamindami ką nors naujo, kiti – palaikydami tai, kas dabar yra gera, treti – prikeldami praeities detales.
– Gal galite išduoti, kaip atrodė „Žvangančio miško“ filmavimas? Kaip ilgai jis truko? Kur vyko filmavimas?
Rytis: Vienas pagrindinių mūsų tikslų buvo žmones, kurie nėra girdėję apie partizanų judėjimą, supažindinti su šia situacija. Mes visi šias istorijas esame girdėję iš savo tėvų ar senelių, tačiau užsienyje labai mažai apie tai žinoma. Partizaniniam karui Kaune perteikti mes pasirinkome penkias skirtingas filmavimo vietas. Norėjome nupiešti visą paveikslą, kaip tai įvyko.
Rūta: Filmavimas truko porą mėnesių. Istorijos, bunkeriai, ginklai, karas, kraujas – visa tai nusėdę aibėje knygų ir kartais gali pasirodyti, kad partizanai veikė tik literatūroje kaip jos herojai, o ne visai šalia tavęs. Mes labai norėjome ateiti ir priartėti prie tos vietos, kurioje viskas vyko, tai yra miško. Tu gali sėsti į mašiną ir už pusvalandžio būti artimiausiame bunkeryje. Tokį istorijos gyvumą, apčiuopiamumą bei interaktyvumą ir norėjome pabrėžti.
O tada ieškojome gyvų liudininkų. Kartais atrodo, kad buvusių partizanų Lietuvoje išlikę daug, tačiau, kai pradedi jų ieškoti, supranti, kad šių žmonių yra vienetai. Tauro apygardos teritorijoje, apie kurią pasakojame filme, radome vos kelis liudininkus ir judėjimo dalyvius. Dabar yra kone paskutinis šansas juos pakalbinti. Be to, reikia daug laiko prie kai kurių iš šių žmonių prieiti – tai privalu daryti pagarbiai, išlaukti tinkamo laiko, nes daug kam skaudu kalbėti apie partizanavimą, tai ir šiandien stipriai jaudina. Po daugybės metų ašaros vis dar kaupiasi žmonių akyse.
– Kas yra šio filmo herojai?
Rūta: Vienas iš herojų yra girininkas Vytas Sinkevičius. Jis yra miško žmogus, pažįstantis kiekvieną medį, kiekvieną paukštį, kur mėtėsi koks kaulas ar šovinys, yra asmeniškai bendravęs su partizanais, todėl Vytas tampa tarsi filmo jungtimi. Jis pats nėra įvykių liudininkas, tačiau yra gražus pavyzdys, kaip tą istoriją galima puoselėti.
Filme atsiminimais dalijasi ir buvęs Tauro apygardos partizanas Stasys Dovydaitis. Jo namuose, kai jam buvo keturiolika metų, buvo įkurtas bunkeris ir būdamas šio amžiaus savo paties daržinėje prie altoriaus Stasys priėmė priesaiką. Tada yra partizanų ryšininko sūnus Jonas Arbačiauskas. Jis irgi dar būdamas vaikas padėjo atlikti įvairias misijas.
Dar filme turime istorijos mokslų studentę Agnę Baltrūnaitę. Ji filme atstovauja jaunėms žmonėms, jų požiūriui į bunkerius bei judėjimą. Taip pat kalbėjomės su istoriku Dariumi Juodžiu. Būtent jį mums visi rekomendavo kaip šios temos specialistą. Galiausiai ypač įdomi filmo herojė yra liudininkė, Piliuonos gyventoja ir partizanų rėmėja Aldona Lekavičienė.
Rytis: Ji dar dabar gyvena sodyboje, į kurią ateidavo partizanai. Aldona dar buvo mergaitė, kai jos mama į namus priimdavo partizanus, juos maitindavo, leisdavo apsistoti.
Rūta: Daugybė herojų netilpo į šį filmą arba mums nepavyko jų prikalbinti pasidalyti atsiminimais. Atrodo, galėtum sukurti dvidešimt filmų šia tema. Mūsų filmas yra penkiolikos minučių ilgio, nors kiekvienas interviu truko po porą valandų ir pašnekovai buvo net neįpusėję pasakoti apie savo gyvenimą. Kadangi „Žvangantį mišką“ pristatome Istorijų festivalyje, stengėmės iš kiekvieno pokalbio ištraukti po unikalų pasakojimą.
Rytis: Filme kiekvienas herojus dalijasi savo istorija ir tai susijungia į bendrą vaizdą. Tačiau visi tie interviu, kuriuos filmavome, bus saugomi – greičiausiai „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“.
– Kas iš videopasakojimo kūrimo metu išgirstų istorijų jums patiems padarė didžiausią įspūdį? Ir kas labiausiai įsiminė iš paties filmavimo proceso?
Rūta: Tai buitinė detalė, tačiau filmavimo metu daugiausia kalbinome vyresnio amžiaus žmones, o juk jie yra koronaviruso rizikos grupėje. Todėl mes, nors ir buvome sveiki, stengdavomės kalbėtis per nemažą atstumą, lauke. Vis dėlto šie žmonės yra be galo nuoširdūs, širdingi, todėl po pokalbio kviesdavo pažiūrėti nuotraukų, pasivaišinti šakočiu. Išties įsiminė tai, kad šie žmonės dabar yra pažeidžiami, tu jautiesi atsakingas už jų saugumą, bet atlaikyti jų svetingumą yra sunku.
Rytis: Mane labai žavi tų žmonių stiprybė. Jie išgyvenę tokius dalykus, kad visa tai, kas vyksta dabar, palyginti su jų patirtimi, atrodo juokai. Taip pat įsiminė, kad iš pašnekovų visada jausdavosi stipri teigiama energija. Mane šis kontaktas su amžininkais tikrai įkvėpė.
Rūta: Dar atmintyje užsifiksavo, kaip vienam pašnekovui prasitariau, kad mano senelis irgi buvo partizanas, o jis pasakė: „O, tai mes beveik giminės.“ Tam tikros vertybės sujungia visus tuos žmones, jų vaikus, anūkus ir tu jauti ryšį su nepažįstamu žmogumi.
Jeigu kalbame apie konkrečias istorijas, labai įsiminė pasakojimas, kaip partizanas, besislėpdamas pelkėje, kvėpavo pro nendrę. Arba istorija, kaip savaitę laiko tardė visą kaimą. Po jų manęs niekas nebenustebina. Dar vienas sutapimas, kad gyvenu visai šalia pašnekovo Jono Arbačiausko. Vaikščiodama gatve, kurioje yra jo namas, kieme pastebėdavau plevėsuojančią Trispalvę. Visada pasmalsaudavau, kas gi ten gyvena. Pasirodo, ten gyvena nuostabusis Jonas, kuris Trispalvę viešose vietose keldavo dar sovietmečiu, žinoma, rizikuodamas būti sučiuptas ir nuteistas. Argi nenuostabu, kad dabar Trispalvė jo paties kieme gali plevėsuoti kasdien?
– Kaip pasidalijote filmo kūrimo darbus?
Rytis: Mes nelabai skirstome pareigų, kas kam priklauso. Galbūt techninius darbus tenka pasidalyti, tačiau už režisūrą ir istoriją atsakingi drauge.
Rūta: Kadangi interviu būna labai ilgi, Ryčiui būtų fiziškai sunku vienam filmuoti ir kalbinti žmones, todėl aš daugiau stengiuosi prakalbinti pašnekovus, kartais išprovokuoti tam tikrą emociją ar informaciją. Žinoma, jeigu Rytis turi klausimą, jis įsitraukia į pokalbį.
Rytis: Taip pat, kai Rūta turi idėją, kaip geriau užčiuopti kokį nors kadrą, ji tai pasako.
Rūta: Techniškai būna, kad aš išsirašau interviu ir turėdama visumą prieš akis siūlau Ryčiui, kaip galėtų atrodyti montažo seka. Mes abu siūlome savo idėjas, diskutuojame, ieškome geriausių variantų.
Rytis: Iš esmės Rūta yra daugiau atsakinga už turinį, o aš – už formą, techninius sprendimus. Tačiau prie visko dirbame kartu.
– Ne paslaptis, kad partizanų judėjimas Lietuvoje yra tapęs ne vieno dokumentinio ir vaidybinio lietuviško filmo istorijos pagrindu. Kuo šis filmas bus kitoks?
Rytis: Gal verta paminėti tai, kad šis filmas nėra istorijos vadovėlio ekranizacija. Mums svarbiausia – perteikti jausmą ir nuotaiką buvimo miške bei bunkeryje. Ta informacija, kuri pateikta, net nėra kertinis elementas, labiausiai norėjosi išjausti ir tai perteikti kinematografinėmis priemonėmis žiūrovui.
– Filmo garsinį takelį sukūrė Rytis, tiesa? Kodėl nusprendėte, kad pasakojimas reikalauja jūsų pačių sukurtos muzikos? Kaip garsas filme veikia vaizdinius?
Rytis: Pradžioje to neplanavome, tačiau pradėjęs montuoti filmą ir bandydamas pritaikyti garso takelį niekaip muzikoje neatradau to jausmo, kurį norėjau perteikti. Tada daugybę kartų žiūrėjau filmą be muzikos, bandydamas pajusti pašnekovų emocijas ir tai, kaip jaučiausi būdamas su jais, miškuose bei bunkeriuose. Taip pasiremdamas šia jausena pats sukūriau filmo garso takelį. Norėjau, kad ir vaizdas, ir garsas kurtų ypatingą atmosferą.
Turbūt visi žino tą jausmą, kai nufotografavęs galvoji, kad realybėje objektas atrodo visai kitaip, nepavyko jo perteikti. Mano, kaip kinematografininko, užduotis yra perteikti viską šiame filme taip, kaip yra. Pavyzdžiui, aš pasitelkiau dronus ir įvairius plataus kampo objektyvus, kad miškas atrodytų toks platus ir apsupantis, koks ir yra. Kitas momentas buvo, kai patenki į bunkerį ir tave uždaro – jausena visai pasikeičia, ima veikti klaustrofobija. Ta aplinka ir tamsa slegia. Ir vienas iš svarbių to pojūčio elementų yra garsai – iš tylos išnyrantys šlamėjimai, braškėjimai, krebždėjimai. Tai aš labai norėjau pateikti filme ir sukurti muziką, kuri atlieptų tą pačią atmosferą, sustiprintų įspūdį.
– Ar turite planų ateityje filmą rodyti ir kitur?
Rūta: Jeigu būtų galimybė, tada tikrai taip. Manau, trumpų filmų poreikis yra didelis. Taip pat žmones traukia filmai, kurie susieti ne tiek su istoriniais neapčiuopiamais įvykiais, bet turi fizinę vietos atsvarą. Tada pasakojimo ašis yra netipinė, gali nustebinti. Labai norėčiau, kad filmas būtų parodytas kiek įmanoma plačiau.
Pavyzdžiui, mane labai skaudina, kai esi užsienyje ir matai jaunus žmones, apsirengusius marškinėliais su užrašais „CCCP“ ir kita Sovietų Sąjungos simbolika. Kartais bandau užmegzti pokalbį su jais, paklausti, ką jie žino apie SSRS, ir greitai paaiškėja, kad apie trėmimus, partizaninį karą jie nežino nieko. Manau, švietimas šia tema geopolitiniame kontekste tikrai nepakenktų.
Rytis: Šio filmo tikslu ir laikome žmonių paskatinimą domėtis partizaniniu karu. Todėl norėtųsi, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių.
