Kultūra

2020.08.04 09:43

Kalinauskaitė: Sauliaus Tomo Kondroto proza nei surūdijo, nei apsitraukė pelėsiu

LRT.lt2020.08.04 09:43

Neseniai pasirodžiusi Sauliaus Tomo Kondroto prozos rinktinė „Kolekcionierius“ – pirmas bandymas į vieną knygą sudėti visus autoriaus trumposios prozos kūrinius. Knygą sudarė Palmira Mikėnaitė, rašoma pranešime žiniaslaidai.

S. T. Kondrotas – neabejotinai vienas ryškiausių lietuvių prozininkų, atnešęs į lietuvių literatūrą magijos. Jis buvo paskutinis rašytojas, emigravęs iš Lietuvos sovietmečiu (1986-aisiais, nuo 2004 m. gyvena JAV), o įsakymas išimti jo knygas iš bibliotekų – vienas iš paskutinių cenzūros pasikėsinimų kontroliuoti literatūrą.

„Tai autorius, iš kurio visi Lietuvoje mokėsi pasaulio be ribų“, – „Kolekcionieriaus“ įžangoje teigia rašytoja Danutė Kalinauskaitė. Kodėl net ir pasikeitus pasauliui S. T. Kondroto tekstai išlieka svarbūs ir reikalingi? Dalijamės D. Kalinauskaitės rekomendacija.

***

Saulius Tomas Kondrotas man visada priminė bėgiką lengvais teniso bateliais, kuriam bėgti nekainuoja jokių pastangų. Kad ir kaip iš paskos plūktųsi darbštuoliai artojai, avintys tėvyninės gamybos „Inkaro“ sportbačiais, kaliošais, tegu ir naujais, žvilgančiais, ką jau kalbėti apie vyžas (iš lietuviškų karnų, taigi geriausių karnų pasaulyje), – pavyti, regis, nėra jokių šansų. Prisivytas jis tiesiog išnyktų rūke, o ant marškinėlių nugaros dar spėtų šmėstelti: „Rūke mano siela“. Ir visi suktume galvas, ką gi tai reiškia.

1977 metais pasirodžiusi S. T. Kondroto novelių knyga „Pasaulis be ribų“ tapo įvykiu, kuris įkvėpė ir skaitytojus, ir rašytojus nusimesti pavalkus – suvokimo, rašymo. Tos novelės buvo kitokios viskuo: pasaulėvaizdžiu, idėjomis, slėpiningumu, teksto audiniu, kuriame nė vienos per neapsižiūrėjimą ar aplaidumą paleistos akies. Nedažnai nutinka, kai tokios mažos – paso didumo – knygelės tampa kultinėmis „stalo“ knygomis ir veikia kartų kartas (poezijoje panašiai įvyko su Tomo Venclovos „Kalbos ženklu“ 1972-aisiais), kol yra suskaitomos iki skutų.

„Pasaulis be ribų“ išmušė langą į pasaulį be ribų, kuriame įmanoma tapo viskas: vėjas, pučiantis iš keturiolikmetės mergaitės kūno, fiziškai nužudantys muzikos instrumentų garsai, skardinėse kolekcionuojami saulėlydžiai... Stebuklas tame pasaulyje dažnai realesnis (nes baugiai įtikimesnis) už tikrovę, kurioje gyveni ir kurią pažįsti iki kaulų smegenų.

Per 50 sovietmečio metų mums daug ko, kas vyko pasaulinėje literatūroje, neteko patirti. Kontekstai, kuriuose gyvavome, buvo nukraujavę – per visus tuos metus pasistengta, kad tik nedaugelis skaitytume užsienio kalbomis. Lotynų Amerikos magiškasis realizmas kaip reiškinys irgi pasiekdavo aplinkkeliais, trupiniais, daugiausia per „Inostrannaja literatura“, nes ispanakalbiai šaltiniai retam teatsiverdavo. S. T. Kondrotas buvo vienintelis tikras lietuvių prozos magas... Bet epocha pasikeitė ir šliuzai atsidarė. Plūste paplūdo, kas buvo nutylėta, užspausta, visas Márquezas, Borgesas ir Cortázaras su savo „Žaidimas baigtas“, o Juano Rulfo, magiškojo realizmo tėvo, „Pedrą Paramą“ išleido net dvi leidyklos. Ilgainiui niekas nebėra naujiena. Knygų vertimai Lietuvoje kartais pasirodo net anksčiau nei originalai savo šalyse.

Grįžti prie kitados taip mėgstamo autoriaus, iš kurio mokeisi (visi iš jo mokėmės pasaulio be ribų), – ar tai ne sugrįžti po daugelio metų į savo mokyklą ir rasti ją pažemėjusią, stadioną, kuriame be kvapo sukdavai paskutinį ratą, susitraukusį, o suolus – sakytum, žaislinius? Ar pasikeitus kontekstams, išpaikus nuo pasirinkimo galimybių ir gausos S. T. Kondrotas tebėra toks pat išskirtinis? Nepaprastas ir mįslingas?

Tebėra. Nuo laiko jo proza nei surūdijo, nei apsitraukė pelėsiu. Ji antlaikiška. Novelės – kaip puikios formos indai. Pasakojimas elegantiškas. Niekur neverčiami viduriai ir nedraskomos žaizdos, įveikiant savo kompleksus, prie ko šiandieninėje prozoje esame taip įpratę. Jokios didaktikos ir primygtinumo, kaip reikia perskaityti kūrinius, kurie tokie įvairiaprasmiai: skaityk ir suprask kaip nori. Kiekvienas žodis (skiemuo!) savo vietoje. Stiliaus švara ir jėga.

Bet svarbiausia – paslaptis. Nežinau, kelintą kartą atsiverčiu pirmosios knygos novelę „Senas namas“. Toks rytas, kai naktį girdėjosi šniokščiant lietus, o dabar kvepia drėgna žeme, sliekais ir jazminais, dviaukštis raudonų plytų namas tarsi paslaptinga pilis, apgaubta švelnios miglos, nuo kaštono nukrenta lašas, čirkšteldamas pataiko į cigaretės žariją – ir tu vėl pasijunti įkliuvęs pasakojimo tinkluose. Skaitai n-tąjį kartą, žinai, kur tave veda, žinai, kuo visa baigsis, o iš tų tinklų nesinori ištrūkti.

Kas kiekvienąkart laiko ir nepaleidžia? Tikros literatūros žad(in)amas skaitymo malonumas. Neginčijamas pasaulinis lygis.

Šioje knygoje pateikiami 26 rinktiniai kūriniai (novelės, apsakymai, apysakos) iš ankstesniųjų knygų. Du iš jų – „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“ – Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.