Kultūra

2020.07.07 10:51

Literatūros legenda Kondrotas sugrįžo: kiek skaičiau savo tekstus, nepasirodė be priekaištų

LRT.lt2020.07.07 10:51

Neabejotinai vienas ryškiausių šių metų literatūros įvykių – ką tik pasirodžiusi Sauliaus Tomo Kondroto prozos rinktinė „Kolekcionierius“, kurią sudarė Palmira Mikėnaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Kolekcionierius“ – pirmas bandymas į vieną knygą sudėti visus S. T. Kondroto trumposios prozos kūrinius. Du iš jų – „Eskizas“ ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“ – Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.

S. T. Kondrotas – neabejotinai vienas ryškiausių lietuvių prozininkų, atnešusių į lietuvių literatūrą magijos. Jis buvo paskutinis rašytojas, emigravęs iš Lietuvos sovietmečiu (1986-aisiais, nuo 2004 m. gyvena JAV), o įsakymas išimti jo knygas iš bibliotekų – vienas iš paskutinių cenzūros pasikėsinimų kontroliuoti literatūrą. Tai autorius, iš kurio visi Lietuvoje mokėsi pasaulio be ribų.

Ar pasikeitus kontekstams, išpaikus nuo pasirinkimo galimybių ir gausos, jis tebėra toks pat išskirtinis? Nepaprastas ir mįslingas? Knygos įžanginiame tekste klausia rašytoja Danutė Kalinauskaitė. Ir atsako: tebėra.

S. T. Kondrotas interviu duoda labai retai, tačiau „Kolekcionieriaus“ pasirodymas – maloni išimtis.

– Jau daugiau nei 30 metų gyvenate ne Lietuvoje, per tuos metus čia buvo sukurta ne viena legenda, kur jūs ir ką veikiate. Teko girdėti tas legendas? Ką iš tiesų veikėte?

– Ne, legendų girdėti neteko. Ištrūkęs iš TSRS, keletą metų gyvenau Los Andžele, dirbau, studijavau kompiuterius ir programavimą, kas tada buvo palyginti naujas ar, greičiau jaunas, dalykas, tada gavau pakvietimą dirbti Laisvosios Europos radijuje ir 16 metų praleidau tenai, iš pradžių Miunchene, po to Prahoje. 2004 m. grįžau į Los Andželą, atidariau fotografijos studiją ir iki užpernai verčiausi kaip tik tuo verslu. Paskutinius porą metų užsiimu vertimais iš anglų kalbos į lietuvių.

– Viename interviu pasakojote, kad po kurio laiko nusprendėte perskaityti savo kūrybą ir kad dabar skaitydamas nesijaučiate patenkintas, atrodo, kad tai rašė kitas žmogus. Tad kaipgi ryžotės įtikinamas, kad rinktinė proza pasirodytų naujoje knygoje? Kaip skaitote tuos prieš kelis dešimtmečius rašytus tekstus dabar?

– Čia Palmira Mikėnaitė, Antano A. Jonyno žmona, sugalvojo surinkti viską į daiktą. Gal kad jau senis? Toks priešmirtinis rinkinys. Įtikinti mane buvo nesunku, kadangi nieko neturėjau daryti, viską ji padarė. O tų tekstų neskaitau. Kvaila būtų sėdėti ir skaityti paties savo tekstus. Tiek, kiek pabandžiau skaityti, man nepasirodė be priekaištų. Daug tuščiažodžiavimo. Jaunatviški tekstai. Būdamas redaktorium, gerokai apkarpyčiau.

– Turbūt pirmoji asociacija išgirdus jūsų pavardę – magiškasis realizmas. Ką pats galvojate apie šią etiketę?

– Apskritai negalvoju nieko. Kažkada, kai man buvo penkiolika ir pradėjau mokytis rašyti, didelę įtaką man darė Hemingvėjaus maniera, paprastumas, lakoniškumas, tad mėgdžiojau jį. Vėliau, šiek tiek pramokęs ir pasijutęs laisviau, pradėjau pridurti savų elementų. Kažkur pakeliui kritikai prisegė magiškojo realizmo lipduką, gal todėl, kad tuomet tai buvo madinga, nežinau. Kartą kaimo žmogus Utenos apskrity man pasakė: „Kažkodėl, kai skaitau kitus rašytojus, tai nelabai tikiu, kas parašyta, o paties viskas lygiai taip, kaip gyvenime.“ Žodžiu, jis jokios magijos neįžvelgė.

– Rašytojas Allesandro Baricco yra minėjęs, kad jį įkvėpė jūsų apsakymas „Kolekcionierius“, kuris davė pavadinimą ir dabar pasirodančiai knygai. Tai nėra tik legenda, jis tą patvirtino jums?

– Ne, čia ne legenda. Jis kažkada skaitė paskaitas universiteto studentams Italijoje, gal tebeskaito. Tos paskaitos buvo filmuojamos ir prieinamos internetu. Kažkas, nepamenu kas, iš itališkai mokančių draugų atsiuntė man tą paskaitą ir jos vertimą. Vėliau, gal po metų, susitikau Baricco Vilniaus knygų mugėje, ten ir susipažinome. Tada jis tai patvirtino. Man buvo malonu. Bariko man patinka, tai bent šioks toks mano nuopelnas gyvenime.

– Kiek literatūros, rašymo šiandien jūsų gyvenime?

– Šiek tiek rašinėju, padrikus autobiografinius gabalėlius, kilusias mintis, sumanymus potencialiems apsakymams, žodžiu, visokius niekus. Nebeturiu praeities drausmės, kai keldavausi penktą ryto ir rašydavau iki pusiaudienio. Dabar tik priešokiais, tekstus be pradžios ir pabaigos, trupinius visokius. Daugiau laiko užima skaitymas, bet daugiausiai negrožinė literatūra.

– Sakėte, kad oficialiai esate pensininkas. Kaip atrodo jūsų pensininko diena?

– Ne visos dienos vienodos, bet daug panašių. Dažniausiai prasideda nuo visokių tablečių ir vitaminų, tada geriu kavą, peržiūriu elektroninį paštą, žinias. Tada sėduosi prie vertimų. Kokius keturi penkis kartus atsitraukiu pasidaryt espreso ir paniurkyt šunį. Taip tęsiasi gal iki ketvirtos. Tada verdu vakarienę. Po vakarienės pažiūriu kokį filmą ar paskaitau knygą, išgeriu alaus ir einu miegot. Kartą ar du per savaitę, jeigu bangos ne per didelės, plaukiu į vandenyną žvejot. Tada jau ten praleidžiu visą dieną, grįžęs skutu žuvis. Čia jeigu nekeliaujame. Kelionėse jokios rutinos ar ritmo, suprantama, nėra.

– Ryšiai su Lietuva, čia gyvenančiais žmonėmis – kokie jie buvo per tuos metus? Naudojate feisbuką, tad turbūt jus pasiekia lietuviškos aktualijos, diskusijų temos. Domitės kiek nors, kas vyksta, apie ką diskutuojama Lietuvoje? Ar esate atsiribojęs?

– Atsiribojęs nesu, bet daug Lietuvos aktualijų man neaktualios. Kur kokią gatvę išardė ir negalima pravažiuot, ar šiukšlių neišveža. Plius visa, kas siejasi su politika, partijos, kandidatai, rinkimai. Žmonės gyvai ir ilgai apie tai diskutuoja, jaudinasi, o man, aišku, nesvarbu. Kaip ir jiems nesvarbu mano šiukšlės ir ką vakar kaimynui pavogė. Į bendresnes, platesnio pobūdžio, abstraktesnes diskusijas kartais įkišu savo trigrašį.

– Ar kiek nors sekate literatūrinį, kultūrinį gyvenimą? Buvo įdomių knygų, autorių?

– Galima sakyti, kad nesekiau. Dirbdamas Laisvojoje Europoje domėjausi, bet tai buvo seniai, o paskui daugiau nei dešimt metų tiesiog neturėjau laiko kuo nors domėtis. Savo verslo turėjimas visiškai praryja. Dirbdavau po penkiolika valandų per dieną. Jeigu kas prašydavo kokios nors paslaugos, mano atsakymas būdavo: „Gerai, jeigu tai galiu padaryti per 15 sekundžių. Jeigu ne, neturiu laiko.“

– Paprastai vasarą atvykdavote į Lietuvą, labai laukiame ir „Kolekcionieriaus“ sutiktuvių. Kaip pandemija pakoregavo jūsų planus ir gyvenimą?

– Pandemija visiškai viską sujaukė, išardė daugybę planų. Buvo suplanuota kelionė po Islandiją, po to turėjau vykt į Lietuvą. Aviacijos bendrovės panaikino skrydžius, kuriems jau buvo nupirkti bilietai, viską teko atšaukt. Kol kas net į Kanadą ir Meksiką mums draudžiama išvažiuot, jeigu negali įrodyti, kad tai kritiškai būtina.

– Mūsų kultūros pasaulyje „Kolekcionieriaus“ pasirodymas – laukiamas įvykis. O ar JAV (žinoma, ji labai įvairi) šiandien knygos pasirodymas ką nors reiškia? Tai gali tapti įvykiu?

– Gal tik kokios sensacingos knygos, kurios autorius žurnalistas ar buvęs aukšto rango politikas, jeigu ten atskleidžiama skandalingų faktų. Tada porą dienų apie tai kalbama, o trečią dieną jau pamiršta. Turbūt esama nišų literatūriniame pasaulyje, akademijoje, kur dėmesio literatūrai daugiau ir jis patvaresnis, bet apskritai visuomenėje vyrauja komercija. Visais atvejais televizijos serialai ir filmai dėmesio mastais toli pranoksta bet kokį literatūros įvykį.

– Viename interviu užsiminėte, kad pradėjote rašyti atsiminimus. Rašote?

– Ir taip, ir ne. Priešokiais parašau, dažnai pagalvoju. Dažniau pagalvoju, negu parašau. Kartais atrodo, kad tai galėtų būti įdomu kam nors, kitus kartus – kad visa tai niekam nereikalinga. Be to, turiu formos sunkumų. Pasakoti chronologiškai kažkaip neišeina, chronologija subyra, kai pasakojimas pradeda atsišakoti į informaciją apie kitus žmones.

Tada dar visokie dalykai, kurie netinka pasakoti viešai, bent jau kol įvykių dalyviai dar gyvi ir nebūtinai norėtų, kad apie tai viešai būtų kalbama. O tada, jeigu pradedam ką nors nutylėti, išeina kaip ir istorijos redagavimas, taigi ir ta medžiaga, kuri liko, praktiškai bevertė. Kažkada, kai savo tėvo prašydavau papasakoti apie jo praeitį, jo tėvus ir senelius, jis tik atšaudavo „Nesuk galvos!“ Gal tai ir teisingas požiūris...