Kultūra

2020.05.24 12:40

Mįslė įminta: kaip išsaugoti garsųjį Edvardo Muncho „Šauksmą“ ateities kartoms

LRT.lt2020.05.24 12:40

Anot „CNN Style“, pastaruosius keletą dešimtmečių „Šauksmą“ naikina nematomas priešas. Garsusis Edvardo Muncho paveikslas vaizduoja žmogaus nerimą ir kančią, todėl yra ypač aktualus šiais neapibrėžtumo kupinais laikais.

Atlikus neinvazinį tyrimą, buvo nustatytas paveikslo nykimo kaltininkas – drėgmė. O svarbiausia tai, kad su šia grėsme meno kūrinių apsaugos specialistai Osle įsikūrusiame Muncho muziejuje gali nesunkiai susitvarkyti.

Tyrimo išvados buvo paskelbtos žurnale „Science Advances“.

Geltoni kadmio pigmentai, kuriuos E. Munchas panaudojo savo paveiksle, jau kurį laiką byra ir blunka. Geltona spalva saulėlydžio nuspalvintame danguje ir pirmajame plane esančio žmogaus kakle visiškai pabalo, o storas geltonos spalvos dažų sluoksnis šalia esančiame ežere po truputį byra. Žala paveikslui buvo padaryta ir tuomet, kai 2004 m. jis buvo pavogtas. Tiesa, 2006 m. E. Muncho šedevras rastas ir grąžintas į muziejų.

Nuo to laiko „Šauksmas“ retai eksponuojamas, muziejus jį saugo, griežtai kontroliuodamas šviesą, temperatūrą ir santykinį oro drėgnumą.

Šedevro saugojimas

Bendradarbiaudama su Muncho muziejumi, tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Italijos nacionalinės mokslo tarybos, tyrė paveikslą, bandydama išsiaiškinti, kas jį ardo.

Jie pasinaudojo MOLAB vadinama Europos mobiliąja laboratorija, kad galėtų neinvaziniu būdu tirti „Šaukstmą“ tiesiog muziejuje. Tolesni kadmio geltonų dažų nuotrupų tyrimai buvo atliekami Prancūzijoje esančiame Europos sinchrotrono radiacijos centre, kuriame sumontuotas aukščiausio energijos lygio rentgeno spindulių šaltinis.

Tyrimo metu kartu su originalių E. Muncho kadmio dažų mėginiais buvo naudojami ir dirbtinai pasendinto geltonos spalvos kadmio preparatai.

Šis mokslinių metodų ir priemonių derinys padėjo mokslininkams išsiaiškinti, dėl ko kadmio sulfido pigmentai skyla. Didelio, net 95 proc. siekiančio, santykinio oro drėgnumo sąlygomis kadmio sulfido pigmentus paveikus chloro junginiais, jie virsta kadmio sulfatu.

Šie pokyčiai vyko nepriklausomai nuo to, ar buvo šviesu, ar tamsu, tad akivaizdu, kad šviesa yra visiškai nereikšmingas veiksnys, palyginus su drėgme.

Tyrėjams tai buvo unikali proga padėti išsaugoti dailės šedevrą ir nuodugniai jį išstudijuoti.

„Be jokios abejonės ši patirtis yra unikali ir neįkainojama, tiek asmeniniu, tiek ir darbiniu požiūriu“, – elektroniniame laiške CNN rašo mokslinio tyrimo autorės Letizia Monico ir Costanza Miliani. L. Monico yra Italijos nacionalinėje mokslo taryboje dirbanti tyrėja, o C. Miliani vadovauja mobiliajai laboratorijai MOLAB ir dirba Nacionalinės mokslo tarybos Molekulinių mokslų ir technologijų institute.

„Paprastai žvelgdamas į galerijoje kabantį meno kūrinį gėriesi jo motyvu, paveikslo rėmais, bendra muziejaus atmosfera ir visa tai užtrunka palyginti neilgą laiko tarpą, – rašo mokslininkės. – Tačiau susidūręs akis į akį su paveikslu, įsigilini į menkiausias jo detales, pavyzdžiui, kiekvieno potėpio nuoseklumą, įvairius dailininko naudotų dažų atspalvius, mažiausias įžiūrimas dulkeles. Per meno kūrinio materialumą pajunti dailininko užmojį.“

Manoma, kad šį paveikslą E. Munchas užbaigė maždaug apie 1910 m.

„Šauksmo“ motyvą laikotarpiu nuo 1893 m. iki 1916 m. E. Munchas naudojo įvairiuose darbuose, įskaitant ir keturias skirtingomis technikomis (dažai, pastelė, litografinis atspaudas ir eskizas) atliktas šio paveikslo versijas. Visi šie kūriniai unikalūs. Tačiau paminėjus „Šauksmą“, į galvą iš karto ateina kuris nors iš dviejų paveikslų: 1893 m. versija (esanti Norvegijos nacionalinėje galerijoje) arba mūsų aptariamas 1910 m. paveikslas.

„Pats E. Munchas savo patirtį, iš kurios gimė šis paveikslas apibūdino taip: „Vieną vakarą ėjau keliu. Buvau pavargęs ir ligotas. Stabtelėjau, pažvelgiau už fjordo – kaip tik leidosi saulė. Debesys buvo raudoni it kraujas. Pajutau, tarsi peizažu nusirito šauksmas. Pasirodė, lyg išgirdau šauksmą. Nupiešiau šį paveikslą. Nupiešiau debesis it kraują. Spalvos tiesiog šaukė“, – rašoma naujojo tyrimo apraše.

Dailininko naudojami „ryškūs ir blizgantys“ pigmentai sukūrė sodrių spalvų ir blizgių tekstūrų kontrastą, kuris ir verčia patikėti, kad „spalvos šaukia“, tačiau tuo pačiu užminė ir paveikslo išsaugojimo mįslę.

Remdamiesi atlikta analize, mokslininkai pataria paveikslą saugoti ir eksponuoti, palaikant ne didesnį kaip 45 proc. santykinį oro drėgnumą standartinio apšvietimo sąlygomis.

Šiuo metu šis ir kiti E. Muncho darbai yra saugomi ir eksponuojami 50 proc. santykinio oro drėgnumo sąlygomis, esant 20 °C temperatūrai.

„Muziejus svarsto galimybę taikyti šio tyrimo išvadose pateiktas rekomendacijas, toliau saugant ir eksponuojant „Šauksmą“, – elektroniniame laiške CNN rašo už šio paveikslo saugojimą atsakinga Eva Storevik Tveit ir paveikslų konservavimo specialistė Irina Sandu. – Kadangi šis darbas yra vienas garsiausių mūsų kolekcijoje, bet tuo pačiu metu ir nepaprastai jautrus bei trapus, labai svarbu turėti veiksmingą, moksliniais tyrimais pagrįstą jo išsaugojimo strategiją.“

Mokslininkai teigia, kad užtikrinus paveikslo stabilumą ir pasirūpinus, kad jis toliau nenyktų, jokių restauracijos darbų atlikti nereikia.

„Tokio pobūdžio tyrimai parodo, kad mokslas ir menas yra glaudžiai susiję ir kad mokslas gali padėti išsaugoti meno kūrinius, kad pasaulis ir toliau galėtų jais žavėtis“, – savo pranešime rašo C. Miliani.

„Šauksmo“ reikšmė

E. Munchas tokius pačius pigmentus naudojo ir kituose savo darbuose, juos mėgo ir jo amžininkai, tokie garsūs dailininkai kaip Henri Matisse`as, Jamesas Ensoras ar Vincentas van Goghas. Mokslininkai tikisi tęsti bendradarbiavimą su Muncho muziejumi ir užmegzti ryšius su kitomis meno galerijomis.

„Mes jau esame pritaikę keletą panašių neinvazinių spektroskopinių metodų ir sinchrotrono rentgeno spindulių mikrospektroskopiją kitų gerai žinomų šedevrų, tokių kaip Amsterdamo Van Gogho muziejuje esančių V. van Gogho „Saulėgrąžų“ ar Peggy Guggenheim kolekcijoje Venecijoje saugomos Jacksono Pollocko „Alchemijos“, tyrimuose“, – rašo L. Monico ir C. Miliani.

Mokslininkų teigimu, šio tyrimo išvados gali padėti išsaugoti ir kitus paveikslus, kuriuos kuriant naudoti geltoni kadmio dažai. Tereikia užtikrinti reikiamą drėgmės lygį ir standartinį apšvietimą. L. Monico ir C. Miliani pripažįsta, kad irimo procesas priklauso nuo dažų sudėties ir kiekvieno konkretaus paveikslo istorijos, jį veikiančių įvairių aplinkos veiksnių, taip pat ankstesnių restauracijų.

„Mes labai viliamės, kad ateityje turėsime galimybę išanalizuoti ir kitus E. Muncho bei jo amžininkų darbus, kad daugiau sužinotume apie to meto dailininkų naudotas medžiagas ir jų suirimo laipsnį“, – teigia L. Monico ir C. Miliani.

Šis paveikslas reikšmingas perteikiamomis emocijomis ir tuo, kaip žmonės į jį reaguoja, kas šiuo metu atrodo ypač svarbu.

„Šauksmas“ yra laikui nepavaldus kūrinys, šiuolaikinio žmogaus liūdesio ir melancholijos simbolis, – savo laiške rašo L. Monico ir C. Miliani. – Ypač šiais nerimo kupinais laikais šaukiančio žmogaus siluete kiekvienas gali rasti dalelytę savęs. Čia galime įžvelgti savo baimes, savo norą ištrūkti iš nekontroliuojamos ir sunkiai suvokiamos situacijos. Paveiksle matoma žmogaus figūra primena skeletą. Tačiau ji šaukia, turi balsą. Ji netyli. Jei neignoruosime šio išvaduojančio skausmo ir melancholijos šauksmo, jis gali tapti vilties ir ramybės pojūčiu.“

Muncho muziejaus nuomone, šį šedevrą tiesiog privalu išsaugoti ateities kartoms.

„Šauksmas“ simbolizuoja žmogaus nerimą ir nusivylimą, tačiau jis taip pat kalba apie žmonijos gebėjimą prisitaikyti prie gamtos ir socialinių poreikių, – aiškina E. Storevika Tveit ir I. Sandu. – Nepriklausomai nuo to, kokia yra situacija pasaulyje, šis paveikslas siunčia žinutę, kuri peržengia savo laikmečio ribas, todėl šio kūrinio išsaugojimas ateities kartoms yra toks svarbus. Galime į jį žvelgti kaip į laiko kapsulę su atitinkamu žmonijai aktualiu turiniu, todėl mūsų misija yra itin reikšminga.“