Vyresni kauniečiai turbūt puikiai prisimena tokius ryškius Kauno sovietmečio objektus kaip universalinė parduotuvė „Merkurijus“, Laisvės alėjos viduryje įsikūrusį fabriką „Mada“ ir Vienybės aikštę su „Miestprojekto“ bei „Pramprojekto“ pastatais. Tačiau kas šias sovietines miesto garsenybes pakeitė šiandien? Apie ryškiausius Kauno sovietinio modernizmo pastatus, jų būklę ir vertinimus pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.
Fabrikas „Mada“, diktavęs sovietmečio madas
Laisvės alėjos viduryje, buvusio Ritenbergų sklypo dalyje, architektas Algimantas Sprindys 1966 metais suprojektavo fabriko siuvimo cechą, žinomą kaip ateljė „Mada“. Po metų buvo pastatytas keturaukštis pastatas, kuriame buvo siuvami madingi to meto drabužiai.
„Mada“ buvo labai charakteringos to laikmečio architektūros, su tinko juostomis ir horizontaliais langais. Ši siuvykla pirmame aukšte prekiavo savo gaminiais, o jos stogas, greičiausiai, visuomenei net ir nebuvo prieinamas. Tėtis pastatų išorėje labai mėgdavo įvesti pasikartojančių dekoro elementų“, – pasakoja architekto A. Sprindžio sūnus Algimantas.
2002 metais architekto Žilvino Radvilavičiaus rekonstrukcijos metu buvo pristatytas dar vienas aukštas su terasa, o visas fasadas uždengtas stiklo plokšte, kuri, pasak ekspertų, disonuoja su Laisvės alėjos vaizdu. Šalia laiptinės atsirado stiklinis bokštas su liftu.
Algimantas Sprindys – ryškiausias sovietmečio Kauno architektas
Antanas Algimantas Sprindys – ryškiausias sovietmečio Kauno architektas. Dirbęs vyriausiuoju miesto architektu, jis sukūrė sovietinių laikų Kauno centro įvaizdį ir modernizmą, kuris šiandien negailestingai sunaikintas. A. Sprindys buvo apdovanotas architektūros riterio titulu. „Architektūra jam buvo tarsi tarnystė. Jam rūpėjo žmonės, aplinkui esantis gyvenimas. Jis buvo labai geranoriškas žmogus“, – A. Sprindį prisimena sūnus Algimantas.
Architektas Algimantas Sprindys suprojektavo tokius svarbius Lietuvai ir Kaunui objektus kaip: Vienybės aikštė, „Pramprojektas“, „Miestprojektas“, kavinė „Pakalnė“, „Architektų kavinė“, alaus baras „Rambynas“, kavinė „Liepaitė“ bei „Kaukas“. Architektas mirė 2018 metų pradžioje, pergyvenęs beveik visus savo kūrinius. Liko tik S. Daukanto pėsčiųjų tiltas ir apgadintas vandens ūkio projektavimo instituto pastatas Donelaičio gatvėje.
Kauno pokyčiais nusivylęs architektūros riteris: subjaurota ne tik Vienybės aikštė, bet ir visi ją formuojantys pastatai
Laidos „Stop juosta“ komanda susitiks su dar vienu architektūros riteriu – Boleslovu Zabulioniu, su kuriuo keliaus į Vienybės aikštę, kurioje stovėjo pastatai, įėję į vėlyvojo modernizmo aukso fondą. Šiandien jie – rekonstruoti ir neatpažįstamai pasikeitę. „Subjaurota ne tik aikštė, bet ir visi ją formuojantys pastatai“, – apgailestauja B. Zabulionis.
Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais, reprezentacinė Vienybės aikštė buvo svarbi Lietuvos istorijai ir jos valstybingumui. Sovietmečiu ši aikštė buvo vadinama Juliaus Janonio vardu. Pirmasis jos pastatas – Pramoninės statybos projektavimo instituto – „Pramprojekto“ rūmai pradėti statyti 1960 metais. Pastato architektai: Stasys Bartusevičius, Vladas Stauskas ir A. Sprindys. Tuo metu rūmai išsiskyrė savo modernumu.
Pastarą sudarė trys korpusai: keturių aukštų skaičiavimo centras, dviejų aukštų salė, o kampe – platus, aukštas bokštas, kurio apačioje, stikliniame fasade, buvo pagrindinis įėjimas. Šalia, 1990 metais buvo suprojektuotas dar vienas pastatas – legendinė kavinė „Pakalnė“, kurios architektas ir interjero autorius taip pat buvo A. Sprindys. Šiandien „Pakalnė“ nugriauta, o „Pramprojektas“ – neatpažįstamas.
Vienybės aikštės pradžia prasidėjo 19 amžiaus viduryje. Tuomet ji buvo kvadrato formos, o dvi gatvės – „Aikštės“ ir „Provianto“ (dabartinės S. Daukanto ir K. Donelaičio) dalijo ją į keturias dalis. 20 amžiaus pradžioje aikštės pakraštyje buvo pastatyta elektrinė, priklausiusi belgams ir vadinta „Siemens“ aikšte. Po Antrojo pasaulinio karo elektrinė besitraukiančių nacių buvo susprogdinta.
Elektrinės ir valstybės kontrolės rūmų vietoje, architektai A. Sprindys ir B. Zabulionis 1975-aisiais suprojektavo miestų statybos projektavimo institutą – „Miestprojektą“. Pastatą puošė modernios horizontalios langų juostos ir tuo metu naujovė – vertikalūs aliuminio profiliai.
2004 metais „Miestprojekto“ pastatas architektų Jono Audėjaičio ir Rimanto Giedraičio buvo neatpažįstamai renovuotas ir tapo įstiklintu kubu. Dabartinės, nuo 2017 metų vykstančios aikštės rekonstrukcijos metu, to paties architekto R. Giedraičio perstatytas ir „Pramprojektas“.
„Projektas po rekonstrukcijos man atrodo kraupus. Anksčiau Vienybės aikštė atliko reprezentacinę funkciją, ji turėjo savo veidą, buvo pilna žalumos, o dabar sugadintas reljefas, viskas išlyginta. Nors projektas padarytas iš kokybiškų, gerų medžiagų, tačiau dizainas svetimas, nebeliko ryšio su reprezentatyvia aikšte ir karo muziejaus sodeliu“, – kritikos rekonstrukcijos projektui negaili B. Zabulionis.
Sovietmečiu populiari universalinė parduotuvė „Merkurijus“
Laidos „Stop juosta“ komanda keliaus ir prie kito A. Sprindžio kūrinio – buvusios universalinės parduotuvės „Merkurijus“. Parduotuvė pastatyta sugriovus vadinamuosius „Švarcų namus“, kurių vienas, kampinis, buvo ypač brangus kauniečiams – jame nuo 1910 metų veikė vienas seniausių ir populiariausių Kauno kino teatrų „Triumf“. Modernistinio „Merkurijaus“ statyba prasidėjo 1976 metais.
Statyba truko net šešerius metus. Pasak A. Sprindžio, „Merkurijaus“ – prekybos ir kelionių dievo – vardas buvo jo pasiskolintas iš vieno viešbučio Leipcige: langus naujam pastatui gamino vokiečiai, todėl architektas buvo išleistas į Vokietiją. Tuo metu tai buvo itin retas reiškinys, kuomet architektas gavo galimybę pamatyti Europą. Pastatas buvo papuoštas firminiu parduotuvės ženklu, kurio autorius taip pat buvo A. Sprindys.
Originalios architektūros, žmonių mėgstama parduotuvė buvo nugriauta 2009 metais. Algimantas Sprindys dar kūrė pastato atnaujinimo planus, bandė išgelbėti savo kūrinį, tačiau nauji savininkai nusprendė, kad biurai ir gyvenamieji butai apsimoka labiau. „Man gaila, nes mačiau, kaip gimė „Merkurijus“, kiek tėtis tam atidavė jėgų, sveikatos. Ir vėliau įvyko taip, kaip įvyko – pastatas nugriautas, jam tai buvo labai skaudu. Jis susitaikė su tokiu likimu ir tai yra ne vienintelis jo objektas, kurį ištiko toks likimas“, – pasakoja A. Sprindys.
Gerų žodžių „Merkurijui“ ir kitiems architekto A. Sprindžio kūriniams negaili ir B. Zabulionis. „Gaila, kad dingo visi A. Sprindžio objektai, sugadinta, pakeista jų architektūra. Taip pat apmaudu dėl „Merkurijaus“ – jis buvo originalus, ekspresyvios architektūros pavyzdys. Tikiu, kad jį reikėjo išsaugoti. Tačiau šis, kaip ir dauguma objektų, tuo metu pateko į labai blogas rankas. Dėl šios priežasties svarbiausios Kauno gamyklos buvo išparduotos ir galiausiai išnyko. Kartais elementarių dalykų nežinojimas architektus veda į pražūtį“, – teigia architektas B. Zabulionis.
Buvę politinio švietimo rūmai ir pilį primenanti biblioteka
Netoliese „Merkurijaus“ įsikūręs studentų skveras, kuriame vietoje vienaukščio medinuko ir dviejų aukštų mūrinio namo, 1974-aisiais metais buvo pastatyti architekto B. Zabulionio suprojektuoti Politinio švietimo namai. Šiandien čia įsikūrė VDU centriniai rūmai. „Statant šios rūmus buvo nugriauti du žaliai nudažyti medinukai ir dviejų aukštų „Gulbės“ vaistinė. Pamenu, kaip vaistinės vitrinose puikavosi iš vatos suformuotos dvi gulbės“, – prisiminimais dalinasi B. Zabulionis. Viename rūmų korpuse stovėjo didelė salė, skirta susirinkimams ir kinui, o kitame – auditorijos, skirtos sovietmečiu privalomiems propagandiniams mokymams.
„Užduotis buvo tokia – suprojektuoti kuo didesnę salę su 800 sėdimų vietų. Buvo svarbu akustiką derinti prie kalbos, ne prie muzikos. Dėl šios priežasties atsirado salės nelygios, briaunuotos sienos, kad nebūtų tiesioginių garso atspindžių“, – apie VDU didžiąją salę pasakoja architektas.
Iš Vienybės aikštės laidos „Stop juosta“ komanda kils Parodos kalnu. Buvusioje Parodos aikštėje tarpukariu vyko žemės ūkio ir pramonės parodos, o 1975 metais iškilo architekto B. Zabulionio suprojektuota Kauno apskrities Viešoji biblioteka, primenanti raudonų plytų pilį. Labai gaila, bet tuo metu įdiegtas „Paternoster“ liftas, kuris neturi durų ir niekada nesustoja, šiuo metu neveikia. Įdomu tai, kad mintis statyti biblioteką Parodos kalno papėdėje priklausė architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, šiam jau grįžus iš Australijos.
Plačiau – reportaže:
