Kultūra

2020.04.01 05:30

VU profesorius: virusai keičiasi, o žmonių mentalitetas nelabai – panikuojame, ieškome kaltų

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.04.01 05:30

Istoriniais laikais gyvenusius žmones kur kas dažniau apnikdavo įvairios pandemijos, tačiau ir tada, ir dabar žmonija ją sutikdavo nepasirengusi. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus antropologo Rimanto Jankausko, nelaimės akivaizdoje elgiamės panašiai – nerimaujame, panikuojame, ieškome, kas dėl to kaltas. Mus skiria šimtmečiai, tačiau žmogaus mentalitetas keitėsi nedaug.

Koronavirusui grėsmingai žengiant per pasaulį, žmonės vėl skaito Albert`o Camus „Marą“, taip pat dairosi į istoriniais laikais žmoniją šienavusias pandemijas – marą, raupus, šiltinę.

Anot VU profesoriaus, biomedicinos mokslų daktaro R. Jankausko, Europoje žinomi keli maro antkryčiai: bene pirmasis buvo taip vadinamas Justiniano maras, nusiaubęs Bizantijos imperiją 5–6 amžiais.

14 amžiaus viduryje Europoje pratrūko Juodąja mirtimi vadinamo buboninio maro pandemija. Dėl jos išmirė apie 34 mln., t. y. bene pusė žemyno gyventojų. Ši liga Europą kamavo iki 18 amžiaus pradžios, pasiekė musulmoniškus kraštus, Kiniją, Indiją. Paskutinis jos protrūkis pasireiškė 1720 metais Marselyje.

Pirma – baimė, paskui – kaltųjų paieška

– Ar apskritai įmanoma sugretinti visuomenes, kai ankstesniais šimtmečiais žmonės nieko nežinojo, kas sukelia virusą, marą, o dabartinė – žino kuo puikiausiai? Vis dėlto ar yra panašumų, kokių nors saitų?

– Panašumų yra. Pirmiausia tai nežinomybė, baimė, panika – kodėl masiškai mirštama? Žmonių mentalitetas buvo panašus, skyrėsi tik žinių kiekis.

Vėlesniame etape prasideda kaltųjų paieška. Dievas baudžia už nuodėmes, todėl rengiamos procesijos, atgailavimo žygiai. Iš dalies pagrįstai buvo kaltinamos mobilios visuomenės grupės, kurios keliavo dėl savo profesijos ypatumų. Taip pat gyventojų rūstybė nukrypdavo į sektantus ir žydus. Dėl šios priežasties epidemijas neretai lydėjo antisemitiniai pogromai.

Dabar dėl koronaviruso kalti kinai, dar rezgamos sąmokslo teorijos, esą virusas buvo sukurtas slaptose laboratorijose. Kaltųjų vaidmuo priskiriamas atėjūnams, emigrantams.

Paprastai miršta senyvi žmonės. Italijoje, ankstesnių savaičių duomenimis, vidutinis viruso aukų amžius buvo apie 80–81 metai. Viduramžiais tai būtų savaime suprantamas dalykas, nes retas tokio amžiaus sulaukdavo. O tada bet koks padidėjęs mirštamumas buvo „maras“.

Viduramžių visuomenė ekonominiu požiūriu apskritai buvo nestabili, gyventa ties badavimo riba. Tyrimai rodo, kad eiliniam žmogui maisto išteklių vos užteko fiziologiniams poreikiams patenkinti. Kai tik prastesni metai – sausra, liūtys ar šalnos, iškart sumažėja derlius ir prasideda badas. O nusilpęs žmogus neatsparus visokioms infekcijoms.

Ir priešingai – panikos dėl epidemijos apimti žmonės nebesėja, apleidžia pasėlius ir kyla badas. Tad tarp bado ir maro yra sinerginis ryšys. Dabartinė analogija – svarstoma, kad gal didesnę žalą padarytų ne pats koronavirusas, o karantino priemonės, kurios sustabdo ekonominę veiklą.

Lietuvoje, kai tik atsirado rašytiniai šaltiniai, pradedami minėti badmečiai ir marmečiai. Maždaug kas 7 metus ateidavo blogi metai. Padidėjusio mirštamumo protrūkiai visada labiau pažeisdavo didesnio žmonių susitelkimo vietas, miestus.

Prie kiekvieno didelio miesto randama masinių kapaviečių. Vilniuje tokių vietų yra teritorijoje tarp dabartinių Aguonų ir Kauno gatvių. Mūsų kolegos Maxo Plancko institute Vokietijoje atliko genetinius tyrimus – nustatyta, kad ten yra maro sukėlėjo DNR. Taip pat vidurių šiltinės.

– Išties, šiais laikais galime išvysti viruso sandarą. Tačiau nerimo dėl to ne mažiau, nes nežinome, ar užkratas jau mūsų aplinkoje, kasdienybės maršrutuose.

– Taip, nes jis plika akimi nematomas. Kaip maro sukėlėjo nematė ir mūsų protėviai. Kitas dalykas – jo plitimo keliai. Juos žinome, tačiau ar adekvačiai elgiamės? Dėl to žiniasklaida ir kartoja, kaip stabdyti viruso plitimą aplinkoje: laikytis higienos, plauti rankas, dezinfekuoti paviršius, nesibūriuoti, paisyti atstumo. Kaukės nepadeda apsisaugoti, tačiau stabdo infekcijos plitimą.

Nuolatinės lenktynės su virusais

– Kokiuose tyrimuose jums pačiam teko dalyvauti?

– Teko dalyvauti patogenų paieškose. Šiuolaikinės biotechnologijos, DNR išskyrimas, amplifikavimas ir identifikavimas leidžia suprasti daugelį anksčiau nežinomų dalykų. Pasirodo, maras Lietuvoje jau buvo nuo vėlyvojo akmens amžiaus. Panašu, kad čia pateko su stepių klajokliais, taip vadinama laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūra. Kur judėjo žmonės, ten judėjo ir ligų sukėlėjai.

Biomolekuliniai tyrimai leido nustatyti jau išnykusių ligų buvimą. Tarkime, raupų. Dabar juos esame tarsi pamiršę, šie sukėlėjai atidžiai saugomi vos keliose pasaulio laboratorijose. O 17–18 amžiais Europą siaubė ne tik maras, bet ir raupai. Vilniaus Dominikonų bažnyčios vienoje mumijų tą raupų sukėlėjo DNR pavyko išskirti. Pabrėžiu – sukėlėjo DNR, o ne patį virusą. Nes šis jokiu būdu nėra gyvybingas.

Dabar Vilniuje toliau tęsiami archeologinės kaulinės medžiagos tyrimai. Išskiriami įvairūs patogenai, tarp jų – maro, vidurių šiltinės.

– Kokia tokių tyrimų nauda?

– Leidžia įvertinti ligos eigą, plitimą, tuo pačiu epidemiologiją, mirštamumo priežastį. O išskyrus genetinę medžiagą galiausiai pažiūrėti, kaip evoliucionuoja sukėlėjai, nustatyti mutacijų greitį.

Pavyzdžiui, palyginus 17 amžiaus pirmos pusės raupų viruso išskirtą DNR su raupų sukėlėju po 200 metų galima matyti, kaip greitai mutuoja viruso DNR, o tuo pačiu šias žinias pritaikyti kitų virusų tyrimams.

– Ar dėl to ir kyla bėdos dėl gripo vakcinos?

– Taip, nes ji kuriama žinomiems štamams (sukėlėjų padermėms). Tačiau jei įvyksta mutacija, pasikeičia jo antigeninės savybės ir vakcinos sukurtas imunitetas nebeatpažįsta pasikeitusio sukėlėjo. Todėl, vaizdžiai tariant, nuolat dalyvaujame lenktynėse.

Kopijavimo klaidos

– Gali susidaryti įspūdis, kad Covid-19 yra kone mąstanti būtybė. Tarkime, kalbama, kad jis jau transformuojasi, Kinijoje vėl suserga tie patys žmonės? Kaip vertinate tokius pramanus?

– Tai sąmokslo teorijos. Nes kas gi yra tas virusas – net ne DNR, o RNR (ribonukleininės rūgšties) grandinėlės gabaliukas, aptrauktas baltyminiu apvalkalėliu. Kad virusas daugintųsi, jis turi gyventi gyvoje ląstelėje. Naudoja jos medžiagas, kitus medžiagų apykaitos mechanizmus. Kai ląstelė žūva, virusas užima naujas. Atskirai jis nėra gyvybingas.

Dauginimasis vyksta gana greitai. Kas būna, kai daug kopijuojama? Nutinka klaidos, mutacijos. Jos yra atsitiktinės, „aklos“. O kai kurios, parankesnės viruso išlikimui, išliks ir kitose kartose jų daugės. Čia veikia universalūs biologinės atrankos mechanizmai, aprašyti dar Charleso Darwino.

– Koks tas mutacijos greitis?

– Ko gero, savaičių, mėnesio klausimas. Gripas mutuoja kas kelerius metus.

Bandos imunitetas – barbariškas sprendimas

– Kaip vertinate mūsų visuomenės reakcijas?

– Turėtų būti išlaikyta pusiausvyra: tarp žalos, sukeltos viruso, ir tų priemonių, nukreiptų jį pažaboti, žalos. Britiškas, olandiškas, iš dalies švediškas modelis siūlo nieko ar beveik nieko nedaryti ir formuoti „bandos imunitetą“: neva, 80 proc. beveik nieko nepajus, 20 procentų susirgs, iš jų 5 proc. paklius į ligoninę, 2 proc. – į reanimaciją ir iš šių tam tikras nuošimtis numirs. Lieka grupinis imunitetas. Bet tai – barbariškas kelias.

Kitas dalykas – totaline izoliacija stabdyti viruso plitimą. Tačiau kiek mes taip gyvensime, sustojus socialiniam ir ekonominiam gyvenimui? Todėl dabar pasirenkama ne viruso visiško naikinimo, o slopinimo taktika: „pagauni“ sergančius, visus jų kontaktus ir izoliuoji. Taip apsaugai populiaciją.

– Regis, jau nepavyko?

– Dėl mūsų elgesio ypatumų. Mes ne Kinija. Visus uždaryti ir iš namų leisti išeiti tik kartą per 3 dienas ir tik vienam šeimos nariui – nepavyks. Tad lieka tempti laiką, mažinti plitimo greitį. Taip bus mažiau apkrautos medicinos įstaigos, ypač intensyvios priežiūros palatos. Tikėtina, kad per tą laiką atsiras efektyvi vakcina.

Kaip bebūtų, šios priemonės tik atitolina grėsmę, kuriam laikui palengvina gyvenimą. Nes priemones sušvelninus spyruoklė vėl šautų.

– Sakoma, kad persirgę šiuo virusu jokio imuniteto neįgyja.

– Tai dar reikia išsiaiškinti. Virusas visiškai naujas. Yra persirgusių žmonių. Kaip nustatyti – iš naujo juos užkrėsti?! Paprastai tokie dalykai atliekami su laboratorijų pelytėmis. Žmonėms to nedarysi. Todėl dabar ir aiškinamasi, kaip formuojasi imunitetas koronavirusui – ar jis absoliutus, kiek laiko trunka.

– Kokią matote šio viruso baigtį?

– Turėsime išmokti su juo gyventi. Nes viruso virulentiškumas šiaip ar taip ilgainiui mažės. Galbūt šį suvaldysime, bet galima tikėtis kitų atkryčių. Jie jau nebebus tokie agresyvūs ir visuomenė bus labiau pasirengusi.

Biomedicinos mokslų daktaras R. Jankauskas tiria Lietuvos partizanų, karių masines kapavietes, palaidojimus bažnyčių kriptose. Jis dalyvavo ekshumuojant, tiriant ir identifikuojant istorinių asmenybių, KGB aukų Vilniaus Tuskulėnų kapavietės palaikus. R. Jankauskas vadovavo 1863–65 metų sukilimo vadų palaikų tyrimo grupei.