Kino dokumentininkas Audrius Stonys vasario 27-osios vakarą per LRT PLIUS ragina pasižiūrėti nepaprastą filmą – Irano režisieriaus Asgharo Farhadžio „Komivojažierių“. A. Farhadis net du kartus pelnė „Oskarą“ užsienio filmo kategorijoje, taip atsidurdamas solidžioje Federico Fellini, Akiros Kurosawos kompanijoje.
A. Farhadžio pavardė kino mėgėjams gerai žinoma iš tokių filmų kaip „Išsiskyrimas“, „Praeitis“, „Apie Elę“, „Visi žino“. O 2016 metais pasaulį išvydęs „Komivojažierius“, anot A. Stonio, provokuoja, kelia daugybę minčių, įtraukia nuo pat pirmos minutės. Tiksliau, nuo 21 valandos 30 minučių „Elito kine“.
Žiūrėkite vaizdo įrašą:
„Elito kinas“, A. Stonio manymu, suteikia puikią progą pamatyti meistrišką ir gilų kino kūrinį. Pasak jo, įdomu šį filmą žiūrėti dabar, nerimstančiame pasaulyje, kai dėmesys nuolat nukrypsta į Iraną.
„Filmas mums padeda labiau suprasti ir pačią šalies dvasią. Galiausiai – prisiliesti prie giluminių Irano ir apskritai Rytų kultūros ištakų“, – kalba kino dokumentininkas.
Režisieriaus teigimu, įsivaizduoti Europos kiną be Irano kinematografo būtų sunku. „Jis pasižymi nepaprasta savybe per paprastas, gyvenimiškas šeimos ar atskiro individo istorijas atskleisti neįtikimas žmogiškas humanistines erdves, apibendrinančias metaforas – nusikaltimo, bausmės, kaltės ir atleidimo temas“, – „3 minutėse iki kino“ sako A. Stonys. Irano filmai laukiami kino festivaliuose, apskritai – visose pasaulio kino salėse.
„Komivojažieriaus“ siužetas iš pažiūros paprastas, tačiau A. Farhadžio kūrinys, anot A. Stonio, išauga iki filosofinių, politinių, net teologinių apibendrinimų.
„Filmo forma neįmantri, o gelmė – bedugnė ir sukrečiama. Žinau, kad pasižiūrėję dar ilgai liksite su filmu, mėginsite sau atsakyti į labai svarbius klausimus“, – teigė A. Stonys.
Juosta nesuteikia jokių atsakymų, palieka laisvę žiūrovui savaip interpretuoti dviejų veikėjų dramą ir nuspręsti, kuris teisus, o kuris – ne.
Po „3 minučių iki kino“ pakalbintas režisierius dar ilgai dalijosi A. Farhadžio filmo įspūdžiais, kurie, pasak A. Stonio, nusėda viduje, nepaleidžia, plėšo į priešingas puses.
„Filme viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tas, kuris atrodė teisus, pasirodo, daro neteisingai. O paskutinio niekšo ilgainiui imi nepaprastai gailėtis. Toks sielos supurtymas mums labai reikalingas – neleidžia nurimti asmeninėse teisumo nuostatose“, – kalbėjo režisierius.
Paklaustas, ar dėl tokių kolizijų kartais nesvarsto imtis vaidybinio kino režisūros, pašnekovas sako panašių svarstymų girdėjęs ne kartą. Tačiau jis tvirtai laikosi nuostatos, kad realybėje tiek daug įdomių istorijų, jog neverta dirbtinai kurti naujų.
„Jas visas įamžinti vieno žmogaus gyvenimo per mažai. Dėl to man skauda širdį, nes tie žmonės išeis taip ir nenufilmuoti. Išeis ir istorijos“, – kalbėjo A. Stonys.
Dokumentininkas sutinka daug įdomių žmonių, galinčių papasakoti neįtikėtinų dalykų. Štai neseniai kavinėje atsitiktinai susipažino su moterimi, kuri išgyveno Šiaulių getą. Lietuvė vienuolė ją ir jos šeimą išgelbėjo, slapstė vienuolyne.
Tokiomis istorijomis ir jų herojais dokumentininkas dalijasi su studentais, plečia dokumentininkų ratą: iškilo jo dukra dokumentinio kino režisierė Marija Stonytė, sūnus Paulius Stonys ėmėsi kino operatoriaus darbo, sesuo Aistė Stonytė buvo žurnalistė – tapo dokumentinio kino režisiere.
„Dokumentininkų daugėja, „kariuomenė“ stiprėja, tuo džiaugiuosi. Taip dar daugiau sužinosime apie Lietuvą, pasaulį, savo istoriją. Ką nors brangaus išsaugosime, o tai – vertinga. Žinoma, jokiu būdu nemenkinu vaidybinio kino, gal tik mano vidinė sąranga labiau pritaikyta dokumentikai“, – nusišypsojo A. Stonys.
