Vienas ryškiausių Lietuvos pianistų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Geniušas vaikystėje svajojo ne apie koncertų sales, bet apie krepšinio aikštelę. Šiandien jo kasdienybę sudaro koncertai, kelionės ir nuolatinis darbas su savimi, o scenoje tenka susidurti ne tik su muzikiniais iššūkiais, bet ir su pianistus persekiojančiais košmarais.
Viso pokalbio su maestro klausykite čia:
– Kaip galvojate, ar nenorėtumėte naujoje Nacionalinėje koncertų salėje paprašyti atskiros rezidencijos?
– Su sūnumi aptarinėjome šį klausimą, žiūrėsim, kaip bus. Mes važinėdami po pasaulį dažnai aptariame, kur bus mūsų koncertų salės, mūsų apartamentai.
– Kiek kartų per mėnesį jums tenka keliauti?
– Per metus turiu maždaug 150 skrydžių. Skrydžio baimės neturiu.
– Esate citavęs savo tėtį: „Lietuvoje reikia tik vieno pianisto.“ Kaip manote, ar jo mums vis dar reikia tik vieno, o gal jau reikia ir antro?
– Kai su tėčiu apie tai kalbėjome, važiavome pro Žąslius. Sakiau jam: „Tėti, palauk, bent jau Žąsliuose esu geriausias pianistas.“ Jis atsakė, kad ne, nes Žąsliuose gimė Leopoldas Godovskis, kuris buvo pasaulinis fortepijono guru.
Aišku, tas skaičius yra tik juokas, keleto reikia, reikia ir moters, ir vyro, ir veterano. Vietos čia užteks visiems.
– Nuo vaikystės buvote ne tik arti muzikos, bet ir dailės – ar jau tada supratote, kur link krypsta jūsų kelias ir talentas?
– Norėjau būti krepšininkas. Mes, „čiurlioniukai“, kovėmės kaip reikalas. Turėjome fantastišką trenerį. Deja, dabar krepšinį tik žiūriu, ir dažniausiai NBA. Lietuvoje dabar jau palaikau „Žalgirį“, bet palaikau ir „Lietuvos rytą“.
– Ar turite savų ritualų, kaip saugote savo rankas?
– Nuo vaikystės negalėjau pakęsti fizinių darbų, mano brolis galėdavo išrinkinėti ir mašinas, ir dviračius, o man tai būdavo tikras košmaras. Galvojau, kad reikia susirasti darbą, kuriame nereikėtų naudoti tų rankų.
Todėl rankomis nedirbu, ne todėl, kad jas saugočiau, bet todėl, kad man tai neduoda. Kiekvienam žmogui neduotas savas varžtelis. Mano rankos yra skirtos klavišams.
– Muzikavimas yra ir protinis, ir fizinis ir emocinis darbas – kuris iš šių aspektų jums yra sudėtingiausias?
– Vieni groja labai giliai ir emociškai, bet lėtai, yra nerangūs. Kiti groja labai mikliai ir turi labai greitą mąstymą, bet jiems trūksta jausmo – taip būna dažnai. Jei groja greitai, protingai, ir jausmingai – tai yra genialu.
– Koks jūs išeinate iš koncerto?
– Išeinu pakylėtas, aš išsunkiu publiką. Su publika vyksta apsikeitimas, po koncertų aš skrendu.
– Ar jūsų profesijos žmogus turi užsiimti sportu?
– Aš darau daug visko. Jei būčiau atėjęs prieš dešimt metų, sėdėčiau tikrai perkrypęs. Dabar tobulinu savo laikyseną, turiu fantastišką trenerę, treniruoju ir jėgą.
– Ar prieš koncertus sapnuojate košmarus?
– Kiekvienas pianistas sapnuoja košmarus. Tipinis sapnas – išeini, orkestras groja kūrinį, kurio tu nesi grojęs, išpila prakaitas, publika pradeda šnabždėtis. Mes visi bijome gėdos – daugiau neturime ko bijoti.
– Kaip jaučiatės prieš didelius išstojimus scenoje? Kaip tvarkotės su stresu?
– Roko žvaigždės turi daugiau priemonių, kartais ir miršta anksti, o klasikos muzikai negali tokių vartoti, viskas turi dirbti – geriausiai veikia išmokimas ir įprotis.
