Kultūra

2020.02.18 10:34

Istorikai knygų mugėje: nuo neramių LDK laikų iki grynojo laisvalaikio paieškų 21 amžiaus pradžioje

LRT.lt2020.02.18 10:34

Istorikai kartais juokauja, jog svarbiausias jų tapatybę atskleidžiantis dokumentas yra ne pasas, o parašyta knyga. Lietuvos istorijos instituto mokslininkams 2019-ieji buvo tikrai produktyvūs metai, todėl šį ketvirtadienį prasidėsiančios Vilniaus knygų mugės lankytojams jie siūlo susitikti net 11-je renginių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Renginiuose bus pristatinėjamos knygos ir diskutuojama svarbiais istorijos bei atminties klausimais. Galima teigti, jog pastarieji renginiai ir knygos tikrai gerai atspindi Instituto ir jame dirbančių mokslininkų tapatybę.

Apie naujausias Lietuvos istorijos instituto knygas ir jų pristatymui skirtus renginius kalbamės su Lietuvos istorijos instituto mokslininkais: LDK istorijos tyrinėtoja prof. dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene, etnologu dr. Žilvyčiu Šakniu, sovietikos tyrinėtoju dr. Sauliumi Grybkausku.

– Gerbiama Ramune, papasakokite, prašau, apie tris knygas, kurių pristatymo renginius Knygų mugėje Jūs moderuosite. Kokiems mugės lankytojams visų pirma rekomenduojate užsukti į knygoms „Matas Pretorijus, Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 5: VIII knyga, Senovės Prūsijos valstybė, IX knyga Pokyčiai Prūsijoje“ (sudarytoja Ingė Lukšaitė), „Bajoras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teisme (1566–1600)“ (autorius Darius Vilimas), „Ženklai, simboliai, prasmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimai pagalbinių istorijos mokslų aspektu“ (sudarytojos Rūta Čapaitė, Gitana Zujienė) skirtas diskusijas?

Ramunė Šmigelskytė-Stukienė: Naujų leidinių sutiktuvių renginiuose laukiame visų Knygų mugės lankytojų, kuriems svarbi, įdomi ir aktuali į šimto meto rėmus nesutalpinta Lietuvos valstybės bei jos visuomenės istorija. Mūsų tyrimų horizontai aprėpia platų laikotarpį nuo Lietuvos valstybės kūrimosi proceso 13 amžiuje iki jos sunaikinimo 18 a. pabaigoje.

Į Lietuvos valstybės istorijos pradžią ir jos ryšius su kaimyninėmis šalimis mus nukels Ingės Lukšaitės sudaryto Mato Pretoriaus rankraščio 5-ojo tomo pristatymas, kuriame bus parodyta, kaip, kurdamas paveikų senovės Prūsijos ir Ordino valstybės istorijos pasakojimą, M. Pretorijus ne tik bandė susieti legendinių valdovų ir žinomų Romos imperijos, Lenkijos valstybės istorinių asmenybių gyvenamąjį laiką, bet ir išreiškė abejones dėl Vokiečių Ordino įsikūrimo teisėtumo.

Skaitytojus turėtų sudominti M. Pretorijaus pateikta Prūsijos valstybės kūrimosi istorija, valdovo Weidywuičio legenda ir kiti patrauklūs pasakojimai. Pagrindinė pristatymo idėja – plačiajai visuomenei atskleisti 17 a. gyvenusio ir kūrusio kunigo bei istoriko Jono Bretkūno provaikaičio Mato Pretorijaus mintį kurti prūsų kultūrinę atmintį, siejant ją su Prūsijos Kunigaikštystės istorija.

Teisės istorijos mėgėjus ir visus, besidominančius 16 amžiaus kasdienybės istorija, kviečiame į Dariaus Vilimo knygos „Bajoras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teisme (1566–1600)“ pristatymą. D. Vilimo tyrimas – tai kasdienio 16 a. antrosios pusės bajorijos gyvenimo pasakojimas, atsiveriantis per žemės teismo knygų įrašų prizmę.

Knygos pristatyme aptarsime, ką pavieto teismuose veikdavo teismo tarnautojai – vazniai, kaip Lietuvos bajorai suvokė pavieto žemės teismą kaip teismo instituciją ir kokį savo vaidmenį matė tame teisme; kiek dažnas buvo teismui pateikiamų dokumentų padirbinėjimas ar kitaip būdavo trukdoma teismo procesui; kokios baudos buvo numatytos už dokumentų klastojimą; kaip akylai saugotas mažų vaikų turtas po jų tėvo mirties ir ar būdavo kreipiamasi į teismą dėl neįvykusių vedybų.

Pristatydami mokslinių straipsnių rinkinį „Ženklai, simboliai, prasmės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimai pagalbinių istorijos mokslų aspektu“ (sudarytojos Rūta Čapaitė ir Gitana Zujienė), kviesime Knygų mugės lankytojus kartu pamąstyti, kiek plačiai šiuolaikiniame istorijos moksle išnaudojamos kodikologijos, diplomatikos, šaltiniotyros, heraldikos, sfragistikos, teisinės archeologijos, biografistikos, paleografijos, prozopografijos ir kitų pagalbinių istorijos mokslų teikiamos galimybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės politinių, mentalinių, kultūrinių procesų bei reiškinių tyrimams ir šių reiškinių lyginimui tokių pačių procesų, vykusių Vakarų ir Vidurio Europoje, kontekste. Ko reikia, kad pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvoje neišnyktų.

Naudodamasi proga, kviečiu visus Knygų mugės lankytojus, ypač – besidominančius asmenybių ir idėjų istorija, užsukti į penktadienio vakarą vyksiančią diskusiją „Apie XVIII amžiaus žmogų: „didžiosios“ ir „mažosios“ asmenybės Lietuvos istorijoje“, kurioje ne tik įvardysime Stanislovo Augusto laikų „gerovės valstybės“ kūrėjus, Apšvietos idėjų nešėjus, aptarsime asmens profesionalėjimo kelius ir galimybes, bet ir pristatysime du naujus „XVIII amžiaus studijų“ tomus (t. 5: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Luomas. Pašaukimas. Užsiėmimas“ ir t. 6: „Personalijos. Idėjos. Refleksijos“).

„XVIII amžiaus studijų“ skaitytojų laukia staigmena – pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatomas 1791 m. Vilniaus miesto vaizdas, leidžiantis suvokti, kokį Vilnių ir jo gyventojus matė 18 a. paskutiniajame dešimtmetyje į Lietuvos sostinę užsukęs žmogus ir kokias legendas apie miestą ir šalį jis galėjo išgirsti.

– Gerbiamas Žilvyti, Jūsų su kolegomis parengtą knyga „Vilniečių socialinė sąveika ir kultūrinė raiška: laisvalaikis, šventės ir ritualai“ atveria skaitytojams duris į miestų etnologijos sferą. Ką naujo apie vilniečių kasdienybės plotmę pavyks sužinoti atėjusiems į knygos pristatymą?

Žilvytis Šaknys: Knygą, kurią pristatysime mugėje, sudaro trys dalys, kuriose sprendžiami uždaviniai nagrinėti skirtingų socialinių bendrijų (šeimos, bendradarbių ir draugų) raišką: Rasos Paukštytės-Šaknienės „Miestiečių šeimos laisvalaikis, šventės ir ritualai“; Irmos Šidiškienės „Bendradarbių laisvalaikis. Miestiečių bendrijos socialinė ir kultūrinė raiška“ ir Žilvyčio Šaknio „Draugystė. Draugų bendrijų formavimo ir palaikymo formos mieste“. Tyrimas apima XX a. antrąją pusę ir XXI a. pradžią.

Manome, kad knyga, kaip pirmasis Lietuvoje stambus etnologinis darbas apie miestiečių laisvalaikį, šeimos, bendradarbių, draugų kasdienybę ir šventes, sudomins ne tik profesionalius etnologus ir kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus.

Kitiems skaitytojams tai būdas pažvelgti į savo ir savo tėvų gyvenimą iš šalies, nes knygoje pateikiami ne laisvalaikio ir švenčių aprašymai, o ir tai, kaip Vilniaus miesto gyventojai suvokia laisvalaikį ir šventes. Tai žmonių pasakojimai, parodantys miesto gyvenimo įvairovę. Diskusijose sieksime paanalizuoti, kas yra „grynasis laisvalaikis“ ir ar toks laisvalaikis įmanomas, poilsiaujant su šeima.

Organizacijų vadovus sudomins neformalaus bendradarbių bendravimo tyrimas, taip pat diskutuosime, kaip suvokiame draugystę ir kokie yra to suvokimo skirtumai tarp lyčių. Pastaraisiais metai kyla diskusijos dėl šventinių dienų kalendoriaus, ieškosime atsakymo, kokios šventės žmonėms svarbiausios? Jei liks laiko, kalbėsimės apie virtualios draugystės įvairovę.

– Gerbiamas Sauliau, Jūs kartu su kolege Rūta Grišinaite ėmėtės neįprasto lietuviškai istoriografijai tyrimo. Todėl knyga „Inžinieriai pagal planą. Techninis mokymas ir specialistų rengimas Lietuvoje 1944–1990 metais“ sulaužo nusistovėjusią tradiciją kalbėti apie sovietmečio meno, kultūros ir humanitarinių mokslų elito atstovus ir jų grupes.

Kaip sovietmečio inžinierių kolektyvinė biografija gali mums padėti geriau suprasti sovietmečio ir posovietmečio laikotarpius?

Saulius Grybkauskas: Monografijos tyrime į būsimuosius inžinierius žvelgiama kaip į modernybės Lietuvoje pranašus ir pagrindinius veikėjus. Pati modernizacijos, urbanistikos, pramonės plėtros tema dar nėra pakankamai gerai ištyrinėta. Tai, kad modernybės vyksmas, industrializacija įgavo pagreitį būtent sovietinės nelaisvės sąlygomis, vertė mus pasigilinti, koks gi buvo lietuvių intelektualų požiūris į tą modernizaciją, galima sakyti, net ir į tam tikrą sovietinę globalizaciją. Ar tai buvo suprantama kaip grėsmė lietuvių tautai, ar atvirkščiai, buvo įžvelgiamos galimybės ir progos lietuviškumui įtvirtinti?

Inžinierių klasė iš tiesų buvo sukurta sovietmečiu. Vargu, ar mes galėtume kalbėti apie stiprų techninės inteligentijos sluoksnį Lietuvos respublikos 1918–1940 m. laikotarpiu. Todėl klausimas ir buvo: kaip stalinmečiu, valdant Chruščiovui, ar stagnacijos laikotarpiu buvo nustatomas inžinierių poreikis, kiek realios buvo grėsmės, kad Lietuvoje ims dominuoti iš kitų „broliškų“ respublikų atvykę specialistai, kokie kultūriniai, geopolitiniai veiksniai ir net asmenės nuostatos suveikė, kad Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėse respublikose, įsitvirtino lietuviai inžinieriai.

Žinoma, čia neišvengiami yra sovietinės sistemos tyrimai, nes pasakojimas apie inžinierius negali būti atitrauktas iš politinės istorijos konteksto, tačiau mūsų prieiga ir matymas iš tiesų skiriasi nuo šiuo metu istoriografijoje įsitvirtinusių nuostatų. Užuot kalbėję apie „šviesias“ ar „juodas“ asmenybes, mes pasiūlome žymiai įvairesnį pasakojimą su daugybe veikėjų, kurie turi savo siekius ir troškimus, nebūtinai sutampančius su Maskvos ar Sniečkaus parėdymais. Taigi, į inžinierių istoriją pažvelgėme ir iš „apačios“.

Kita vertus, tai ne tik nauja knyga, bet ir jauna knyga, nes joje kalbama apie Lietuvos vaikus, moksleivius ir studentus, jų domėjimąsi technika, išradimais, galimybėmis tapti inžinieriais. Tai bandymas į sovietmetį pažvelgti to meto jaunuolių akimis: kokias profesijas jie laikė perspektyviomis, ko mokėsi aukštosiose mokyklose, kokios buvo studijos ir lūkesčiai joms pasibaigus?

Negalima pamiršti ir tuometinės bendros geografinės erdvės, galima kalbėti ir apie visasąjunginę studijų erdvę, leidusią, o stalinmečiu net ir vertusią, dirbti už Lietuvos ribų. Tai klausimas apie tuometinės erdvės sampratą, lietuvišką lokalumą, norus ir galimybes studijuoti ir dirbti svetur, o kartu ir jaunų žmonių įsivaizdavimą, kur Lietuvos ir jų vieta atrodytų neaprėpiamoje SSRS imperijoje.

– Dėkoju už pokalbį.

Parengė Aurimas Švedas