Poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas šią savaitę aptaria dvi knygas – Simono Bernoto „Reivą“ ir Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašus“.
Simonas Bernotas, „Reivas“
„Šis miestas žino viską / bet aš žinau geriau“, – švyti raidės ryškiai salotiniame puslapyje. Kiek rėksminga, neįprasta knygelė, apie kurią dabar kalbėsiu, (gaila, kad per radiją negalima parodyti jos spalvų) – poeto ir vertėjo iš ispanų kalbos Simono Bernoto debiutas. „Versus“ leidyklos išleista knyga pavadinta „Reivas“, todėl ir tokios akį veriančios, cheminės, elektroninės spalvos. Prislopintų, dažnai rafinuotai meniškų lietuvių poezijos viršelių apsuptyje ši knyga atrodo lyg iš kokio miesčionio buto pabėgusi laisvę mylinti papūgėlė tarp raibų, bet kiek vienodų miesto balandžių. Beje, knygos dizainas – puikios menininkės Agnės Dautartaitės-Krutulės nuopelnas.
Kiekvienas Simono Bernoto knygos skyrius pradedamas epigrafu iš elektroninės ir psichodelinės muzikos kūrinių, o ir patys skyriai – garsių albumų pavadinimai, tik išversti į lietuvių kalbą: „Žemės riebalai“ – legendinio grupės „The Prodigy“ 1997 m. albumo „The Fat of the Land“ vertimas, kitas skyrius pavadintas elektroninės muzikos kūrėjo ir prodiuserio Fatbly Slimo garsaus albumo vardu. Ir taip toliau. Regis, viskas turėtų būti itin šiuolaikiška. Tačiau tiek grupės, tiek albumai – paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos, dutūkstantųjų pradžios muzika, sakyčiau, jau net ne reivas, o postreivas. Bet aš nesu muzikos specialistas ir į šias smulkmenas leidausi tik dėl konteksto, kuris Bernoto knygoje svarbus. O poezija debiutiniame rinkinyje lieka sena gera poezija, tik apibarstyta popkultūros prieskoniais.
„Eilėraščiai kinematografiški, kadras taupus, neperkrautas – akis turi kur pabėgti. (...) Realybė šioje knygoje persipina su virtualybe. Poezija čia užgimsta iš stebėjimo, išlaukiant“, – taip apie „Reivą“ kalba knygos redaktorius, poetas Gytis Norvilas.
Na, gal ne tiek kinematografiški, kiek paklūstantys vaizdo klipo montažo, interneto vaizdų, virtualybės paveiksliukų ir spalvų logikai. Kita vertus, tą šiuolaikybę atsveria siurrealistinė poetika, kuri vietomis dvelkteli ir neįtikėtinomis Federico Garcia`os Lorca`os eilutėmis: „mirtis yra kiaušinis iš kurio ritasi driežas“ arba „dovanoju tau gėlių puokštę / bemerkdama įsipjauni / nes tai peiliai“.
Bernoto poezijos veikėjai tarp šaltokų, kiek gotikinių ar kiberpanko dekoracijų – vieniši, besidangstantys kaukėmis, klaidžiojantys po filmų, muzikos pasaulį. Darbas biuruose, stikliniai pastatai, „kondicionierių miražai“, realybės šou – šių eilių pasaulis yra ir sterilios miesto erdvės pasaulis, kuris suliejamas su žmogaus prigimtyje slypinčiu ropliu, gamta, laukine jėga: „mums sakė kad čia vyksta geriausi vakarėliai / bet atėjom kai jau viskas ėjo į pabaigą mediniai / veidai vaškinės šypsenos keistai mitrūs gyvūnai / išvirtę iš savo ardų pateko į mėsos kombinatą / riebi dūmų uždanga slėpė hienų snukius / grifų akis“.
Tai, kaip šitie dalykai sudera ar kaip jie tarpusavyje kertasi, ir tyrinėjama Bernoto knygoje. Tą knygos viršelyje išryškina ir pats autorius: „Kai tokia skuba, įtampa, leisk reivui pagauti tave ir ištempti į šokių aikštelę. Užsimiršti ir išleisti viduje tūnantį žvėrį. Nors trumpam pajusti laisvę, atsiduoti pirmykščiam ritmui.“
Bernoto eilėraščiai paklūsta ir kompiuterinio žaidimo, kartais serialo ar šou logikai, bet visa tai parodijuoja (veikiau nesąmoningai), iš tekstų ataidi ir popdainų, įvaizdžių motyvai, kartais patys eilėraščiai skamba tarsi rafinuotesnės grupės daina – trumpai tariant, muzikinių aliuzijų skaitant šią knygą atsikratyti neįmanoma. Nenustebčiau, jei šių tekstų paprašytų muzikos kūrėjai.
Panašias temas savo poezijoje plėtoja ir Tomas Petrulis, tik jis nuklysta į žaidimą kalba, filosofija ir religija. Bernotas į tokias tankmes nelenda – jam svarbiau galimybė arba negalėjimas peržengti tam tikrą susvetimėjimo sieną, užfiksuoti žmones skiriančią tuštumos, nieko, nyksmo akimirką.
„Reive“ pastebiu ir negalėjimą išsilaisvinti iš dusinančių kolektyvinių ritualų – primygtinai brukamo poreikio pasilinksminti, pasižmonėti, reikalavimo dirbti ir būti piliečiu. Netgi šeima Bernoto tekstuose – tik kolektyvinė nuotrauka, tik susirinkę iš anapus papozuoti trumpai apsimestinei darnos akimirkai: „graži šeima ką ir pasakysi susikibę už rankų šypsosi / nė minties apie karą apie torpedas apie mirtį kokia juokinga / tėti tavo kepurė ir veidas koks smėlėtas...“
Pabrėžtinai sterili ir virtuali aplinka subanalina santykius, bendravimą, paverčia juos negyvais, dirbtiniais: „šioje dykumoje viskas sunykę / nieks nebelaisto augalų / nieks nebešeria driežų / visi pluša prie monolito / man pertrauka / einu iš vienos tuštumos į kitą...“ Skaitant aiškiai pastebima pastanga „iš tikrųjų“ pajusti, iš tikrųjų prisiliesti, jausti. Tas noras ir neįmanomybė – tikra ar tariama – yra šios knygos variklis. Kaip ir nuovargis nuo mūsų plepios, triukšmingos, viską atskleisti ir išpasakoti, paviešinti norinčios civilizacijos. Tas nuovargis – švelniai ironiškame žvilgsnyje, o tūžmastis ar pyktis, neabejotinai esantys tekstuose, – prislopinti, paslėpti, uždengti.
„Reivo“ poezija perpinta šnekamąja kalba, žargonu, kalbėjimas intensyvus, trūkčiojantis it šviesos blyksniai, signalai, it besisukanti kino juosta, it mirgantis gif paveikslėlis ar amžinu ratu besisukantis vaizdo filmukas. Be to, knyga stebėtinai vientisa, surišta pasikartojančių įvaizdžių, temų, vientiso balso tono.
Trumpai tariant, „Reivas“ – vienas įdomiausių šių metų debiutų, galbūt net savotiškas autoriaus kartos temų koncentratas – nors taip kalbėti ir būtų per drąsu ir per abstraktu.
Kim Leine, „Amžinybės fjordo pranašai“ (Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė)
Kita knyga – jau nebe poezija, o storas istorinis romanas, nors paieškojęs bendrų sąlyčio taškų rasčiau: žmogus ir žvėris joje taip pat persipina beveik neatskiriamai. Aš nesu didelis istorinių romanų mėgėjas, bet šitą perskaičiau labai susidomėjęs. Kalbėsiu apie danų autoriaus Kimo Leine`ės romaną „Amžinybės fjordo pranašai“, kurį neseniai išleido „Kitos knygos“, o iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė.
Kimo Leine`ės biografija itin marga – jis gimė Norvegijoje, augo Jehovos liudytojų šeimoje, paauglystėje pabėgo į Daniją pas tėvą, 15 metų gyveno Grenlandijoje, išmoko grenlandų kalbą, netgi mėgino susikurti savotišką grenlando tapatybę, dirbo kaimo felčeriu. Buvo priklausomas nuo narkotikų. Pirmąjį romaną parašė tik 46-erių.
„Amžinybės fjordo pranašai“ – ketvirtasis autoriaus romanas ir pirmoji trilogijos apie sudėtingą Danijos ir Grenlandijos istoriją dalis. Už jį 2013 metais rašytojas gavo prestižinį Šiaurės Ministrų Tarybos apdovanojimą.
Romaną įkvėpė tikri 18 a. pabaigos įvykiai Danijoje. Jame pasakojama apie pastorių Morteną Falką, išvykusį misionieriauti į Grenlandiją. Žinoma, autoriaus pateikiama panorama daug platesnė: skaitytojas patenka ir į škotų banginių medžiotojų laivą, dalyvauja didžiajame 1795 m. Kopenhagos gaisre, patenka ir savotišką apsikrikštijusių grenlandų religinę sektą.
Autorius sodriai, nevengdamas jokių, kartoju, visiškai jokių buities detalių, aprašo tiek danų kolonistų, tiek Grenlandijos čiabuvių buitį, tikėjimą, gyvenimą.
Romanas provokatyvus, labai natūralistinis – kūno funkcijos, ligos, utėlės, nešvara, siaubingas maistas, slegianti vienatvė, to meto buitis aprašoma labai gyvai, tiesiog apčiuopiamai. Pakanka pacituoti pačią pradžią: „Našlė pati čia užlipo, niekas jos nevertė. Ji išsipurtė utėles iš dailiausių savo drabužių ir apsirengė, bendro namo šlapimo balėjoje išsiplovė galvą ir susirišo plaukus. Sukalbėjo tylią maldą, nebyliai stebima pagonių savo sugyventinių, nusigremžė nuo skruostų suodžių ir riebalų mišinį ir pavalgė gero maisto, kuris jai buvo paduotas.“ Jautresnių nervų skaitytoją tai gali ir priblokšti. Kita vertus, tas natūralizmas – daug geriau nei iščiustyti romantiniai daugybės istorinių romanų interjerai ir eksterjerai. Kalbėjomės apie romaną su viena bičiule kritike ir ji pasakė: „Nereikia turėti iliuzijų, kad mes su savo dabartiniu higienos lygiu ir išlepimu būtume išgyvenę tais laikais.“ Gal ir taip.
Tačiau ne ten esmė. „Pranašai“ – tai pasakojimas apie kultūrų susidūrimą, laisvės siekį, kolonializmą, tikėjimo išbandymus. Pastoriaus Morteno Falko akimis mes regime ir grenlandų istoriją – jų atsparumą ir pasipriešinimą kolonizacijai, jų pastangas išsaugoti savo papročius, regime danų baimę, dviejų kultūrų nesusikalbėjimą, net nenorą kalbėtis.
Pats Mortenas Falkas – įdomus personažas, nuolat besiveržiantis į laisvę, tačiau niekaip nerandantis sau vietos, besiblaškantis tarp dviejų pasaulių. Jis tapo pastoriumi, nors turi akivaizdų mokslininko, biologo ir gydytojo talentą. Jis išvyksta į Grenlandiją pamokslauti čiabuviams, nors galėjo gauti puikią parapiją ir susituokti su pasiturinčia mergina. Jis nuolat bėga, traukiasi, dvejoja, bet tuo pat metu smalsumo ir kažkokio iracionalaus tyrinėjimo troškimo vedamas įsivelia į įvairiausius nuotykius, peržengia beveik visas įmanomas ribas.
Grenlandijoje Falkas tampa ne tik pastoriumi, bet ir gydytoju, tarpininku tarp vietinių ir danų, paslapčių patikėtiniu, meilužiu ir savotišku Grenlandijos kronikininku.
Romano struktūra taip pat įdomi: Falko praleisti metai, užimantys didžiausią knygos dalį, suskirstyti į dešimtį skyrių – Dievo įsakymų. Pastorius visus tuos įsakymus pažeidžia. Jis svetimauja, abejoja Dievu, nužudo (tyčia ir netyčia), vagia, išduoda karalių, meluoja, apgaudinėja ir daro smarkiai abejotinas medicinines operacijas. Taigi, Falkas nėra nei simpatiškas, nei teigiamas pagrindinis veikėjas, bet per jį autorius talentingai atskleidžia sudėtingą žmogišką prigimtį. Tad nenuostabu, kad iš šios knygos ataidi tiek Josepho Conrado „Tamsos širdies“, tiek Hermano Melville`o „Mobi Diko“ atgarsiai.
Įdomi ir „sektantų“ – Habakuko ir Marijos Magdalenos suburtos bendruomenės tema. Bendruomenė, nepaisant visų niūrių danų kolonistų pranašysčių, klesti, sėkmingai derindama šamanistinius ritualus su krikščionybe. Ir jų tikėjimas atrodo nuoširdesnis ir aiškesnis, ne toks šaltas, formalus, su atmestinai atliekamais ritualais ir griežtomis moralės normomis kaip danų. Nenuostabu ir tai, kad ši utopinė bendruomenė – pasmerkta. Danai kolonistai negali leisti nė menkiausių grenlandų nepriklausomybės apraiškų, todėl bendruomenė tiesiog sutriuškinama.
Romanas tikrai išmuša iš vėžių, jis atrodo parašytas su tokia fantazija, aistra ir įkarščiu, kad net kibirkščiuoja. Jis atrodo nesušukuotas ir netvarkingas, bet iš tikrųjų jo struktūra gana griežta ir pamatuota. Jis vietom niūrus, vietom makabriškai juokingas, 18 a. žmonės – tiek danai, tiek grenlandai, tiek banginių medžiotojai škotai – jame labai gyvi, žmogiški, vaizduojami su visomis savo ydomis ir dorybėmis.
Kimas Leine`as taip pat yra tikras Šiaurės ir Arkties gamtos poetas – rašo tiksliai, taupiai, vaizdingai, bet kartu labai gaivališkai.
„Pranašų“ finalas – Kopenhagos gaisras – atrodo labai simboliškai: tarsi liepsnotų senoji Vakarų civilizacija arba vyktų savotiškas jos apsivalymas – sudega katedra, sudega dokumentai ir popieriai. O Mortenas Falkas, neištvėręs sotaus ir ramaus gyvenimo žemyne, kamuojamas savotiško atšiaurumo ir tikrumo ilgesio, suvisam sugrįžta į Grenlandiją.
