Kultūra

2019.07.29 19:51

Neringos Rekašiūtės fotografijose – moteriška magija ir apsinuoginusios mūzos

Gintarė Žičevičiūtė, LRT.lt2019.07.29 19:51

„Visos Lietuvos moterys yra truputį laumės ir raganos“, – teigia fotografė ir visuomenininkė Neringa Rekašiūtė. Viena projekto „Moterys kalba“ įkūrėjų įsitikinusi, kad lietuvaičių krauju teka užkalbėjimai ir burtai, o ji pati magiškas moterų akimirkas įamžina nuotraukose.

N. Rekašiūtės kūryba pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tačiau kartu šie darbai provokuoja ir kelia diskusijas – moterų nuogumas ir didžiavimasis juo mūsų šalyje dar nėra įprastas.

Vis dėlto žinoma fotografė yra pasiryžusi griauti stereotipus ir megzti dialogą. Tai, pasak menininkės, gyvybiškai svarbu.

Didžiausias proveržis įvyko

­– Savo darbuose, pasisakymuose nebijote paliesti ir sudėtingų temų. Iš kur ši drąsa?

– Užaugau gan liberalioje, mano saviraiškos neribojusioje šeimoje. Nuo mažens buvau smalsi ir mane intrigavo tam tikrus reiškinius gaubianti tyla, priešiškumas.

Didžiausias proveržis įvyko, kai gyvenau ir studijavau Londone. Ten buvau apsupta nesuvaržytų, stereotipų nepaisančių žmonių. Laiką leidau su menininkais, iškeitusiais „normalų“ gyvenimą į nenuspėjamą, laisvą egzistenciją. Pavyzdžiui, vienas mano geriausių draugų Londone yra žinomas dėl eksperimentų su gyvačių nuodais, dėl jų jis išlieka jaunas ir gyvybingas.

Būtent tada ir ėmiau dar stipriau abejoti normomis ir standartais. Norėjau pati kurti savo gyvenimą, ieškoti tik man tinkamų likimo scenarijų, kurie leistų tapti laimingai. Tokiame mikroklimate ir susiformavau – vis drąsiau fotografavau, kalbėjau ir rašiau.

Tiesą sakant, man atrodo, kad Londone buvau drąsesnė nei dabar.

Tiesą sakant, man atrodo, kad Londone buvau drąsesnė nei dabar. Lietuva dar ne taip lengvai priima kitoniškumą. Tačiau pastaruoju metu tai smarkiai keičiasi – mūsų karta yra daug laisvesnė, jautresnė. Drąsiai kalbame apie psichologinę sveikatą, dvasines ligas ir kaip nuo jų gyjame. Užuot tyliai kentėję, ieškome pagalbos.

Savo menu įkūniju šiuos pokyčius, išsilaisvinimą iš suvaržymų, gėdos ir kaltės atsisakymą. Kaip menininkė esu tiesiog labiau matomas atspindys to, kas vyksta visuomenėje.

Nuogumas – grįžimas į gamtą

– Kaip kilo mintis fotografuoti būtent apsinuoginusias moteris?

– Nuogo kūno fotografija į mano kūrybą atėjo per mano pačios autoportretus. Man tai buvo tarsi savotiška paieškų ir terapijos forma, bandymas susidraugauti su savo kūnu.

Tuo metu labai patiko fotografės Ellen von Unwerth darbai. Jie pulsavo moterišku seksualumu, laisve, provokacija. Būtent jos kūryba ma padarė didelę įtaką, lėmė pačios susidomėjimą kūniškumu.

Seksas ir kūnas, intymumas ir malonumas – tai temos, kurias daugybę žmonių yra užgniaužę savyje. Jos laikomos gėdingomis tiek dėl krikščioniškos, tiek dėl sovietmečio propagandos.

Seksualumas yra galingas impulsas. Jei pradedame jį varžyti, jis prasiveržia agresija, isterija ir pykčiu.

Seksualumas yra galingas impulsas. Jei pradedame jį varžyti, jis prasiveržia agresija, isterija ir pykčiu.

Mano fotosesijose moterys ir vyrai tampa tarsi vaikais – jie nekalti savo nuogumu, žaidžiantys, apsupti gamtos, į kurią sugrįžo.

– Vis dar gajūs neigiami stereotipai apie tokias fotosesijas, ypač apie moteris, kurios sutinka apsinuoginti prieš objektyvą. Ar susiduriate su tokia kritika?

– Yra visokių akto fotografijų – egzistuoja ir vulgarūs, „plastmasiniai“ darbai. Tokios nuotraukos man atrodo negyvos, kūną pateikiančios tik vojeristiniam žvilgsniui.

Manau, mano darbai kitokie. Dėl to pas mane fotografuotis ateina įvairios moterys: mokslininkės, menininkės ar net politikės. Jos yra pakeliui į atsiskleidimą ir meilę sau – pastebiu, kad šis bruožas vienija visas mano Mūzas.

Nuoga fotografija padeda pralaužti ledus, tai – meilės sau terapija.

Visi norime, kad mus pamatytų tokius, kokie esame. O žmonės jaučia, kad mano nuotraukos demonstruoja asmenybę, ne kūną. Nuoga fotografija padeda pralaužti ledus, tai – meilės sau terapija. Tame nėra nieko gėdingo ar pasileidėliško. Tokia kritika yra davatkų požiūris, į kurį kreipiame vis mažiau dėmesio.

Moteris – kaip upė

– Kaip vyksta pati fotosesija? Kaip bendraujate su moterimis, kurios ateina pas Jus, tačiau vis dar jaučia objektyvo baimę?

– Pastaruoju metu pasiekiau tokį lygį, kad moterys manimi absoliučiai pasitiki. Jos atsiduoda mano kūrybai ir leidžiasi nešamos spontaniškumo, vidinės laisvės.

Fotosesijų metu visada vadovaujuosi intuicija – mėginu pajausti kiekvieną moterį, klausausi jos. Kiekviena iš jų, rodos, ateina net su tam tikra šviesa aplink ją, oro drėgme. Tada jau fotografuoju, lyg vedama aukštesnių jėgų. Pasitikiu gamta ir jos dovanomis – atsiduodu Visatai ir tada kuriasi tikroji magija.

Baimių pasitaiko tik prieš fotosesiją. Moterys ateina turėdamos daug lūkesčių ir tada pačios jų išsigąsta. Bet pradėjus fotografuoti viskas tampa taip paprasta, lengva, švelnu ir gražu!

– Kokia buvo pati įsimintiniausia fotosesija?

– Visos fotosesijos man labai brangios. Jos – skirtingos, ypatingos ir unikalios. Kūnas yra istorija, o kiekviena moteris kaip upė: tekanti ramiai, o gal besiliejanti iš savo krantų. Kartais išdžiūvusi, skaidri, o gal drumzlina.

Bet tai yra tik atspindžiai to, kas vyksta mūsų galvose. Mintys kuria tikrovę, o nuogos fotosesijos padeda pasikrauti geros energijos, pasitikėjimo savimi. Tada vėl galime tekėti kaip upės, pačia galingiausia savo forma.

Skausmingi gyvenimo atspindžiai

– Kiek anksčiau išleidote poezijos knygą „How to Swim Through Pain“ (liet. „Kaip perplaukti skausmą“). Minėjote, kad šios eilės atsirado sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ar nebuvo sunku pačiai apsinuoginti prieš skaitytojus?

– Buvo beprotiškai sunku, tiesiog klaiku. Tas skausmas man atrodė toks negražus, o aš jame – tokia netobula, pažeidžiama. Tačiau būtent iš šios skausmo alchemijos ir radosi didžiausias grožis. Tai naujas mano gyvenimo etapas – esu sustiprėjusi, atvira, pasitikinti savimi ir kitais.

Tai naujas mano gyvenimo etapas – esu sustiprėjusi, atvira, pasitikinti savimi ir kitais.

Naiviai tikėjau, kad gyvenimas turi būti lengvas ir „fainas“. Bet tai tik vienas jo atspindys. Gyvenime mes visi neišvengiamai kenčiame. Todėl svarbu mokytis draugauti su kančia, sveikai gedėti dėl savo nelaimių ir netekčių, nesugriūti.

Bijome atsiverti tik tol, kol esame įsitikinę, kad su mumis kas nors yra blogai. Bet kenčiame visi, mums skauda – tai nė kiek negėdinga. Kai apie tai kalbame, atsisveikinti su skausmu ir jį transformuoti į prasmingą egzistenciją tampa lengviau.

Moterys, būkite budrios

– Save vadinate feministe. Kaip ir apsinuoginusios moterys, feministės neišvengia kritikos strėlių. Koks jūsų asmeninis santykis su šiuo judėjimu?

– Tai yra labai reikalinga, prasminga ir nuostabu. Feminizmas iškovojo moterims daugybę teisių, kurias šiandien priimame kaip duotybę. Tačiau šiandien feminizmas susiduria su problemomis. Nebūtinai tik jis, bet visuomenė – nebemokame kalbėtis.

Vyksta didžiulė poliarizacija. Jos rezultatai – Donaldo Trumpo prezidentavimas, „Brexitas“, Viktoro Orbano valdžia Vengrijoje, LGBT parado dalyvių apmėtymas akmenimis Lenkijoje ir panašiai. Tiek dešinėje, tiek kairėje yra radikalų, keliančių neramumus, didinančių atskirtį, sėjančių baimę ir priešiškumą.

Gyvenu tikėdama, kad dažniausiai žmonės yra geri, net jei kartais elgiasi ne visai gražiai. Mums reikia parodyti vieni kitiems, kaip galime pasikeisti ir tobulėti.

Vienintelis būdas išlikti ir nekartoti baisių praeities klaidų – kalbėtis ir mokytis susitarti. Moterims ir vyrams reikia suprasti, išgirsti vieni kitus. Tam reikia daug kantrybės, empatijos ir sąmoningumo.

– Ko palinkėtumėte, ką patartumėte moterims, kurios vis dar bijo pamilti save, savo kūną?

Nesustoti ieškoti atsakymų ir pagalbos, nes ji tikrai egzistuoja. Man labai padėjo sutartinių dainavimas, išdrįsimas apsilankyti psichoterapijos seansuose. Taip pat atsakymų ieškau literatūroje, penkių ritmų šokio praktikoje.

Moterys, būkite budrios ir leiskite savo intuicijai skleistis.