Kultūra

2019.08.12 19:23

Baltijos kelio akimirkas amžiams sustabdęs Vytautas Daraškevičius: kiekvienoje nuotraukoje – emocijų puokštė

šiandienos Lietuvai linki neprarasti identiteto
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.08.12 19:23

Vytautas Daraškevičius – fotografas, iš kurio nuotraukų žvelgia lietuvių veidai: smalsūs, sutrikę, linksmi, pikti, nekantraujantys, baikštūs. Tokia buvo ir emocijų puokštė esmingiausių šaliais įvykių metu, kuomet darytos ir V. Daraškevičiaus fotografijos. Čia įamžintas mitingas Vingio parke 1988 m., po metų – per tris šalis nusidriekęs Baltijos kelias, kurio 30-metis šiemet švenčiamas, ir kiti svarbūs šaliai momentai.

Stebi, ne režisuoja

V. Daraškevičius pasakoja pradėjęs fiksuoti vaizdus gal septintoje klasėje, kai iš tėčio dovanų gavo pirmąjį fotoaparatą. Iš pradžių viskas, žinoma, buvo labai vaikiška. Laikas bėga, fotografijos gerėjo.

Tačiau mokslus V. Daraškevičius pasirinko nesusijusius su vaizdais: „Įstojau į elektronikos specialybę. Tuo metu fotografavau ne taip aktyviai, bet vėliau vėl grįžau prie pomėgio. Apie 1970 m. mano nuotraukos buvo eksponuojamos ir parodose, o pirmąją personalinę parodą surengiau gal apie 1978 m.“

Aš linkęs stebėti, o ne režisuoti – taip savo darbo principą apibūdina fotografas. Tai akivaizdu ir iš jo nuotraukų – vaizdai jose gyvi, natūralūs, tikri.

„Visuomet buvau reportažinės fotografijos šalininkas, nors teko ir peizažų įamžinti. Visgi dažniausiai fotografuoju tai, kas man pačiam įdomu. Viena mane labiausiai traukiančių krypčių – šventės. Pavyzdžiui, Rasų šventės apeigas pradėjau fiksuoti nuo 1970 m., tai reguliariai ir tęsiau. Man įdomu fiksuoti žmones jų natūralioje aplinkoje, dažnai tai – gamta“, – sako fotografas.

V. Daraškevičius, per daugybę metų fiksavęs lietuvių šventes, sako supratęs ir įvykusį pokytį. Tik pokytis, deja, liūdina: „Dabar vyksta daugybė švenčių, mes lengvai apie jas sužinome, lengvai galime į jas patekti. Anksčiau, sovietmečiu, apie kai kurias šventes informacijos nebuvo arba ji buvo net slapta. Buvo ir atvejų, kai tekdavo susidurti su kliūtimis – pamenu, kad Rasų šventės dieną autobusai iš Vilniaus į Kernavę staiga ėmė ir sugedo, lyg tyčia. O švenčių atmosfera? Galiu pasakyti, kad anksčiau žmonės linksmindavosi visiškai negailėdami jėgų, iš širdies, dabar to kartais pritrūksta.“

Pasiekus laisvę – neprarasti unikalumo

Tačiau vienos įspūdingiausių ir labiausiai jaudinančių V. Daraškevičiaus fotografijų – Lietuvai reikšmingų įvykių vaizdai, pasakojantys apie kelią į laisvę. Pats nuotraukų autorius teigia, kad šalies likimą pakeitusių momentų nefiksuoti negalėjo.

Pasak V. Daraškevičiaus, visi, dalyvavę mitinge Vingio parke ar Baltijos kelyje, yra labai laimingi: „Atmosfera susirinkus tokioms minioms laisvės siekiančių žmonių buvo tikrai ypatinga, gera, galime džiaugtis tai patyrę. Žmonės buvo vieningi, siekė vieno tikslo visoje Lietuvoje. Ir mes pasiekėme, ko troškome.“

V. Daraškevičius pasakoja Sąjūdžio metais dirbęs Elektrografijos mokslinio tyrimo institute, kur oficialią produkciją sudarė, pavyzdžiui, kopijavimo aparatai, bet didžioji dalis gaminių buvo skirta karinėms reikmėms.

„Tai buvo gana rimta technika, gaminama rimtuose ir slaptuose skyriuose. Įstaigoje dirbo daugybė rusakalbių, tačiau itin stiprus buvo lietuvių kolektyvas. Kaip bebūtų keista, vienas stipriausių folkloro ansamblių „Sadauja“ susikūrė būtent institute. Veikli, stipri buvo ir Sąjūdžio grupė“, – pasakoja V. Daraškevičius.

Stiprus lietuvybės jausmas puikiai perteiktas ir V. Daraškevičiaus fotografijose iš prieš 30 metų įvykusio Baltijos kelio. Čia matoma ir žmonių grandinė, nusidriekusi daugybę kilometrų, ir automobilių gausa fone, kuriais lietuviai, latviai ir estai plūste plūdo į numatytas vietas.

Akivaizdu, kad ir pats V. Daraškevičius, žvelgdamas į Baltijos kelio nuotraukas, žavisi ypatingo organizacinio darbo pareikalavusiu reiškiniu ir jo sėkme.

„Žmonių buvo gausybė, jie važiavo iš visos Lietuvos, įvairiausių kampelių. Baltijos kelyje dalyvavo ir ansambliai, kurie vis ką nors sudainuodavo. Nuotraukose matyti ir vėlaus vakaro vaizdai, nes viskas užtruko, žmonės neskubėjo skirstytis. Be to, nebuvo taip lengva, nes atvažiavimas ir išvažiavimas buvo labai didelis procesas, kurį reikėjo suvaldyti“, – prisimena fotografas.

V. Daraškevičius, paklaustas apie šiandienę Lietuvą, atsako dvejopai. Fotografą džiugina vis gražėjanti šalis, bet liūdina požiūris į tautinį identitetą: „Gerai, kad esame Europos Sąjungos dalis, tai suteikia galimybę keliauti ir pan. Tačiau turėtume per tai neprarasti savo identiteto. Ne dėl to, kad kiti blogi, o dėlto, kad mes – išskirtiniai. Tik būdami savimi, puoselėdami savo papročius, būsime įdomūs pasauliui.“