Kultūra

2019.07.16 21:07

Lukiškių kalėjimo komplekso vizijos: masalas turistams ir pasaulinės šlovės pastatas

sutariama, kad pastatą būtina atverti žmonėms
Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.16 21:07

Ryto allegro. Lukiškių kalėjimo komplekso ateities vizijos

Liepos mėnesį, iškėlus kalinius iš Lukiškių kalėjimo komplekso, svarstoma, ką daryti su ištuštėjusiais pastatais. Istorikai ir paveldosaugininkai sako, kad pirmiausia dera prisiminti ilgai slėptą kalėjimo istoriją ir, pritaikant teritoriją naujai paskirčiai, išsaugoti dalį, kad ir šiurpaus, autentiškumo.

Vietos gyventojai ir džiaugiasi, ir baiminasi

LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ apsilankiusi menotyrininkė Ūla Tornau sako pirmiausia besidžiaugianti, kad diskusijos apie Lukiškių kalėjimo komplekso likimą prasidėjo anksti, vos uždarius kalėjimą.

„Man rodos, daugelis sutinka, jog teritoriją reikia atverti, nepalikti monolitinės zonos. Jau nuo pokario bandyta teritoriją pertvarkyti, įdiegti racionalesnę struktūrą, bet dėl čia esančio kalėjimo to nebuvo galima padaryti. Kai pasižiūri į aplinkui esantį kvartalą, matai, kad viskas gana chaotiška. Tačiau tai įdomi urbanistika, tik klausimas, kaip ją atverti. Svarbiausia komplekso neatiduoti vienam vystytojui, kuris įkurtų viešbutį ir taip teritorija vėl taptų dalinai uždara“, – teigia Ū. Tornau.

Pasak menotyrininkės, miesto dalis, kurioje įsikūręs Lukiškių kalėjimo kompleksas, ilgai buvo gana apsnūdusi: „Tik kai buvo atidaryta rekonstruota Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kvartalas pagyvėjo. Todėl ir kalbant apie Lukiškių kalėjimo komplekso ateitį, svarbu galvoti apie mišrių veiklų vykdymą.“

Paklausta, kaip į Lukiškių kalėjimo likimą ir pokyčius reaguoja aplinkui įsikūrę gyventojai, pati būdama viena jų Ū. Tornau sako, kad nuomonės – dviprasmiškos. „Žinoma, čia buvęs kalėjimas – neįprastos funkcijos įstaiga. Kartais net pro langą girdėdavosi kalinių šūkavimai, tarpusavio diskusijos, jų aplankyti atvykdavo ne tokie pageidautini asmenys. Taigi, iškėlus iš čia kalinius, tarsi džiugu. Tačiau tuo pačiu baiminamasi, kad ilgainiui čia atsiras dar daugiau triukšmo dėl pernelyg aktyvios veiklos“, – pasakoja menotyrininkė.

Susidomėjimas – neįtikėtinas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovė spaudai Simona Banėniene laidoje „Ryto allegro“ sako, kad visuomenės susidomėjimas Lukiškių kalėjimo kompleksu yra tiesiog neįtikėtinas: „Tačiau tai – natūralu. Mes jau paskaičiavome, kad nuo kalėjimo uždarymo čia rengiamose ekskursijoje sudalyvavo beveik tūkstantis lankytojų.“

Smalsuoliai į ekskursijas užsiregistruoja per kelias minutes, tvirtina S. Banėnienė. „Poreikis atverti šį pastatą didelis, o jį atidavus miestui, būtinas įveiklinimas. Dabar vykstančias ekskursijas veda patys pareigūnai, kurie dar turi ir tiesioginius darbus. Mes prašome į tai atsižvelgti ir turėti kantrybės“, – sako pašnekovė.

Apsilankiusieji Lukiškių kalėjimo komplekse, anot S. Banėnienės, gali apžiūrėti pastatus, kameras, buvusios cerkvės patalpą, koplyčią: „Žmonės užduoda tikrai daug klausimų – ir apie kalinius, ir apie pareigūnų darbą. Vedančius ekskursijas darbuotojus nustebino, kad šie visuomenės apsilankymai kalėjime praeina labai tyliai – matyt, taip veikia aplinka. Mes turime viziją, kad šie apsilankymai kalėjime paskatins ir susimąstyti – tiek apie nusikaltimus, tiek apie laisvės svarbą.“

Bet kokiu atveju svarbiausia – išsaugoti paveldą

LRT RADIJUJE kalbėjęs Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras tvirtina, kad tokiu unikaliu pastatu miesto centre reikia labai džiaugtis, o kartu tai suteikia ir daug atsakomybės.

„Reikia išlaikyti kompleksiškumą, negalime skaidyti teritorijos į dalis. Šių dalių yra šešios, tai sukelia ir savų reikalavimų. Pavyzdžiui, turime išsaugoti akcentus, tokius kaip seno grindinio fragmentai, priestatai ir pan. Lukiškių kalėjimo komplekse yra statinių, kuriuos galbūt galima būtų griauti, tačiau reikia gerai pagalvoti. Svarbiausia – turėti tikrą viziją, ko mūsų šalis nori iš Lukiškių teritorijos“, – pasakoja V. Bezaras.

Pavojingas variantas – parduoti kompleksą verslui, tarsi įspėja V. Bezaras. Anot jo, tokiu atveju nugalės siekis kuo daugiau užsidirbti iš kiekvieno kvadratinio metro: „Bus geriau, jei Lukiškėse įsikurs kas nors, skatinsiantis meno veiklas, yra išsakyta nebloga idėja apie startuolių buveinę. Bet kokiu atveju, reikalavimai išlaikyti architektūrinę visumą ir vertingas savybes išliks.“

V. Bezaras primena, kad Lukiškių kalėjimo komplekso ateitis priklauso nuo vizijos, o pastaroji turi apimti ir pastato susietumą su aplinkiniais objektais ar net turistų srautais.

„Lukiškių kalėjime galime rasti ir architektūros paveldo, ir dailės kūrinių, ir daug istorijos. Jame kalėjo Lietuvai, Lenkijai, net Izraeliui svarbūs žmonės. Šių interesų išryškinimas paskatintų kuo geriau tvarkytis“, – sako V. Bezaras.

Ar pavyks Lukiškių kalėjimą paversti pasaulinio garso institucija?

Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorius Povilas Poderskis teigia, kad Lukiškių kalėjimas buvo užvertas labai neseniai, tad sprendimų, kaip ateityje galima realizuoti pastatą, dar nėra: „Džiugu, kad praėjusią savaitę kalėjimo pastate vyko diskusija ir išgirdome tikrai daug idėjų. Kadangi siūloma pastatą perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, mes tikimės, kad galėsime pasirūpinti šia teritorija tinkamai, ją įveiklinsime, pritrauksime partnerių.“

P. Poderskis aiškina, kad svarbu suprasti labai reikšmingą detalę – reikės daug laiko tiriant ir inventorizuojant Lukiškių kalėjimo kompleksą. „Prieš 100 metų čia buvo tik kalėjime dirbantys ir jame įkalinti žmonės. Viskas, ką matė išorinis pasaulis, – sienos ir tvora. Kiekvienas iš mūsų turi asmeninį įsivaizdavimą, kuris nebūtinai atitinka tikrąjį. Todėl šių pastatų naršymas ir prisijaukinimas atneš idėjų, ką galima padaryti“, – tikisi pašnekovas.

Pasak P. Poderskio, Lukiškių kalėjimo komplekso įveiklinimą galima pradėti keliais būdais: „Pirmiausia, galima organizuoti trumpalaikę nuomą, pavyzdžiui, renginiams. Vėliau – didinti žinojimą dar dažnesniais koncertais, meno performansais ir pan. Galiausiai, galima būtų rengti konkursą, kuris leistų 15, 20 ar 30 metų patalpas visiškai sutvarkyti ir paskirti kokiai nors veiklai, tuo pačiu sukuriant pasaulinio garso instituciją.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.