Šį seniai, 2012-ųjų gruodį, darytą interviu nusprendžiau paskelbti, kai kovo mėnesį Vilniuje, „Arkos“ galerijoje buvo surengta Arvydo Každailio ir jo dukters Agnės Indrės Každailytės (1963–2015) grafikos ir knygos meno paroda. Tai gera proga prisiminti talentingą knygų iliustratorę, kurios žiaurus nužudymas apiplėšimo tikslais 2015-ųjų liepą sukrėtė ne tik menininkų bendruomenę.
Su A. I. Každailyte bendravau vos porą kartų. Žavėjausi jos kitoniškumu, noru būti savimi, o ne ką nors mėgdžioti. Tai buvo įsimintinai gražus žmogus, įsimintina asmenybė.
Apima noras būti
– Ar numanėte, kad būsite dailininkė? Ar vaikystę atsimenate tik saulėtą, o gal būdavo ir debesuotų dienų? Koks pirmasis įspūdis iš vaikystės?
– Vingio parko vartai… Rakursu, koks galimas tik iš vežimėlio. Manau, kūdikystės prisiminimų būtų daugiau, bet jie, kaip ir sapnai, neatitinka suaugusiojo logikos, tad „cenzūra“ juos pašalina. Vaikystė – monumentali drama. Galima alpėti nuo grožio, kad šiurpuliai per nugarą bėgtų, pykti taip, kad net norėtųsi mirti, tikėti vizijomis, prasilenkiančiomis su bet kokia logika... Ir visai nenorima būti kuo nors, pakanka tiesiog būti. Kai apima noras kuo nors būti, vadinasi, jau užaugai.
– Ar jaučiatės esanti savo gyvenimo režisierė? O gal tikite iš anksto nulemtu likimu? Jūsų tėvai – menininkai, ar visada jie palaikė kūrybinius dukters planus?
– Mano tėvas – dailininkas profesionalas ir universalas, jis kūrė ne tik knygas vaikams, bet ir skulptūrą, sienų pano, išradinėjo savą estampų techniką. Jo stilistinių paieškų spektras tebėra įspūdingas. Tėvas puikiai perpratęs meno taisykles. Mama turėjo daugybę užsiėmimų – dirbo teatre, televizijoje, kino studijoje, kūrė drabužių dizainą, iliustravo knygas, Amerikoje studijavo kinematografiją, kompiuterinį programavimą… Amžina mokinė.
Nerandant geresnio žodžio, tai vadinama plačiomis pažiūromis, bet iš tikrųjų tai proto aistra, noras žinoti absoliučiai viską. Ji išmokė to, ko išmokyti neįmanoma, – kodėl ir kaip laužomos taisyklės. Tai kūrybingas požiūris į tai, ką darai ir kas vyksta aplinkui, poreikis susivokti.
Daugumos menininkų šeimų (ir mūsiškės) santykiai sudėtingi – matyt, kaltas neapibrėžtas sėkmės vertinimas ir sveika tarpusavio konkurencija. Inertiškai tekėjau menine šeimos vaga. Paauglystėje, šeimai iširus, savarankiškumo paieškos negalėjo tęstis. Knygos tartum pačios pasisiūlė. Esu labai dėkinga Kazimierui Paškauskui ir Vyturio leidyklai už suteiktą galimybę. Man buvo ir yra įdomu beveik viskas.
Nesusipratimų virtinė
– Ar paauglystėje svarstėte dilemą, kad gyvenimas ko nors jums pagailėjo, o gal drėbtelėjo per daug?
– Paauglystė – nesusipratimų virtinė, kurios žavesį lemia bebaimis optimizmas ir gebėjimas atsipalaiduoti. Virsmas įvyko, kai suaugau, – susidūrusi su svetima meistryste, prarijau pavydo „piliulę“. Tai vertė mokytis kitaip – skubiai, tikslingai. Nežinau, ar apskritai kas nors būna „duota“, nebent pats noras „pasiimti“.
– Ar turite savo mėgstamą pasaką?
– Mama kadaise mums perpasakodavo perskaitytus detektyvus, pagrindinį vaidmenį „adaptuodama“ vaikui ir kas vakarą nutraukdama tą istoriją įdomiausioje vietoje. Nuo naivokų pasakų tai skyrėsi taip smarkiai, kad jei būtų siūloma kaip „diplomatinis“ riestainis, būtume sutikę su bet kuo.
– Ar paauglystėje nesikrimtote, kad esate mergaitė? Gal norėjosi būti berniuku, juk tais laikais daug kam buvo aišku, kad „pasaulis priklauso vyrams“?
– Buvau „berniokiška“ mergaitė. Paauglystės metais, kurie tradiciškai skiriami dūsavimams, kūriau ambicingus planus, bandžiau susigaudyti savyje ir perprasti aplinką. Mano atskaitos taškas buvo toks: aš nežinau, kaip reikia, bet nedarysiu, kaip reikalaujama, nes tai jau padaryta kitų, ir turbūt yra įdomesnių būdų. Tas paaugliškas nonkonformizmas šiandien praverčia kaip „kūrybinis“ mąstymas, bet mokykloje dėl to buvo sunkoka.
Moterims lengviau įsiteisinti, mes istoriškai išmokytos dėmesingai žiūrėti „iš apačios į viršų“, taigi perprasti kitus. Mes mokomės, kad mokytume, be to, turime daugiau sielos ramybės. Trumpam gali paguosti nauji bateliai… Gaila, bet papročiai, požiūriai Lietuvoje keičiasi lėtai...
Išsinerti iš odos
– Kokius prisiminimus paliko mokykla ir mokytojai?
– Čiurlionio menų gimnazijoje dauguma mokytojų buvo nuostabūs savo disciplinų entuziastai, bet tarybinė pedagogika vargu ar skatino suvokti vaikus kaip gerbtinas asmenybes. Aš sprendžiau savo pačios užduotis, mokykloje nebuvau ypač darbšti. Dažnai, kai bandydavau prie molberto sutvarkyti piešinio šviesokaitą, dėstytojas aiškindavo perspektyvą... O paklausti drovėdavausi. Tie nesusipratimai mokyklą pavertė prievole...
– Kas pravertė kūryboje iš studijų, o ko mokėtės savarankiškai?
– Atsitiktinai likimas švystelėjo mane į monumentaliąją tapybą (vietoj numatytų grafikos studijų). Tai, kaip ir bet koks žinių įvairiapusiškumas, buvo naudingiau nei tuomet supratau. Po keleto metų teko krimstelėti muzikos, o dar prieš tai – Čiurlionio menų gimnazijoje – skulptūros.
Galvodama apie Akademijos laikus, stebiuosi, kad specialybės atribojamos taip anksti – grafikai menkai supažindinami su tapyba, tapytojai – su akademiniu piešiniu, o skulptoriai negauna nei vieno, nei kito, nors tai esminiai profesionalaus dailininko įrankiai, be kurių rengiami vien siauros srities amatininkai.
– Kuo jums brangi ta kūrybos sritis, kurią pasirinkote? Ar norėtumėte išmėginti save kitur, jei atsirastų galimybė?
– Man visuomet norėjosi „išsinerti iš odos“ – keistis. Iliustratoriaus darbas, nors leidžia jaustis vaiku, ilgainiui ima atrodyti pernelyg romantiškas. Norisi tiesiog aiškumo, tikslumo, traukia tokios specialybės, dėl kurių tektų daug ko mokytis iš naujo, net nesusijusios su menu, kūrybiškos kitais atžvilgiais, tarkime, verslas.
Smalsumą nustelbė išgąstis
– Kokios buvo svarbiausios jūsų parodos – grupinės ir asmeninės? Koks kasdienybės ir švenčių santykis?
– Iliustratoriai retai rengia personalines parodas, knyga juk jau savaime yra paroda. Trys personalinės parodos per dešimtmetį – ir tuštybė pamaloninta. Kitokios šventės – tai grožis arba idėjos, žmonių atradimai, mokymasis, kelionės, net praradimai, kai atsikratau ko nors seniai nebereikalingo. Na, ir pasiekiami, guodžiantys, įtraukiantys moteriški džiaugsmai (nežinau, ar jie tik moteriški) – komplimentas, receptas, plepalai, naujas drabužis…
– Kokie žanrai, technikos, temos, motyvai jus vilioja? Kokie ateities planai?
– Iliustratorius yra priklausomas nuo leidyklų užsakymų, o vienintelis kūrybinis planas – rasti naują stilistinį raktą kiekvienai knygai, kad nepradėtum nekęsti to, ką darai. Prieš porą metų ėmiausi molbertinės tapybos, tačiau smalsumą nustelbė išgąstis… Be teksto?! Taigi tapiau, iliustruodama savo sugalvotus personažus, tiesiog anksčiau veidai rėmėsi knygos charakteriais, o čia viskas atvirkščiai – pagal veidus galima numanyti, apie ką ši istorija.
– Ar labiau mėgstate dirbti švintant, ar po saulės laidos? Ar būtinai reikalinga dienos šviesa? Kas nuteikia kūrybiniam darbui?
– Dienos šviesa Lietuvoje – prabanga, ypač Vilniaus senamiestyje. Nuo dirbtinio apšvietimo koloritas mėlsta, tamsėja, artėja prie El Greco, bet per daugybę metų įpranti kompensuoti tas paklaidas. Kartais, ypač slogią žiemą, kai saulė tik sapnuojasi, koloritas pernelyg nukrypsta į priešingą pusę – darosi linksmai geltonas.
Nepaisant to, naktinis darbas yra pats produktyviausias, tarsi būtum uždarytas minčių parduotuvėje. Įtampa, kai bandai sugalvoti kažką, ko nėra ir nebuvo, vis dėlto gana didelė. Susikaupti pavyksta trumpiems šuoliams – pusvalandis darbo, pusvalandis prie kompiuterio, prie patiekalo ar laiško, – svarbu „įjungti“ kitą smegenų pusrutulį.
Moto: infantilumas
– Kokie užsienio ir lietuvių menininkai jums svarbūs?
– Yra menininkų, tarsi išmynusių taką tam, ką darau, su jais mintyse tariuosi, iš jų mokausi. Ispanų tapyba su žėrinčiais brangakmeniais, su jautria, beveik paliečiama oda, su giliais žvilgsniais ir psichologizmu… Kruopštūs olandų meistrai, užsidarę stiliaus tvirtovėse, nes prekybininkų šalyje kurti meną reikia racionaliai...
Visko išvardyti neįmanoma. Spontaniškumo ieškau Pietų Amerikoje. Prieš 20 metų iš kūrybinio letargo pažadino argentiniečių iliustratorius Carlosas Nine’as. Yra ir kitų dailininkų, nors jais nesivadovauju, bet skirtingi požiūriai neleidžia supelyti.
– Kaip apibūdintumėte savo braižą? Ar turite kūrybos devizą?
– Nenoriu prisirišti prie kūrybinio braižo. Tai tas pats, lyg mokėčiau kalbą, bet vartočiau vos keletą žodžių. Net žanras gana griežtai apriboja – piešdamas vaikams, pats lieki vaikas ilgiau negu derėtų. Mano moto ir yra infantilumas – nežinau, kaip iš tikrųjų reikia, ir taikau savas taisykles.
– Gal įtaką kūrybai daro svajonės, sapnai, vizijos?
– Sapnuoju taip, lyg naktimis gyvenčiau antrą gyvenimą. Regiu išbaigtus apsakymus, net romanus... Bet sapnai yra atskiras žanras – ten visai kitoks erdvės pojūtis su papildomais nematomais išmatavimais, vizualiniais ir prasminiais. Todėl sapnas nepavaizduojamas, kad ir kaip būtų gaila.
Krizė nuskurdino
– Aplink save matote daugiau šviesių ar tamsių atspalvių?
– Optimizmas – momentinis dalykas. Nemanau, kad iš kūrybos, ypač jei tai iliustracijos vaikams, turėtų lietis kraštutinės nuotaikos. Tačiau ilgainiui patirtis vis tiek tendencingai primeta temas, koloritus.
– Kokie jūsų santykiai su kolegomis?
– Iliustratorių nėra daug ir visi labai mielai bendraujame, ypač po kelionės į Bolonijos vaikų knygos mugę 2011-aisiais.
– Ar jūsų kūryba sulaukia pakankamo dailės kritikų dėmesio?
– Kūryba – vienišas ir įtemptas triūsas, o apsispręsti tenka greitai ir dažnai. Taigi būtina išsiugdyti griežtoką vidinį kritiką. Retai pasitaiko kritikų, kurie ieškotų atsakymų į visus „kaip ir kodėl“. „Išorinė“ kritika man įdomi, tačiau iš tikrųjų ji yra tik daugiau ar mažiau pagrįsta asmeninė nuomonė.
Knygos menas atsiduria arčiau vartotojų negu estampai, mus vertinti gali visi. Gaila, kad krizė taip nuskurdino leidybą. Iliustratoriams dažnai tenka imtis mažiau malonių darbų, o Lietuva negauna to, ką mes galėtume pasiūlyti skaitytojams.
Neturėjo jokio plano
– Kokios epochos – klasikos, modernizmo ar postmodernizmo – idealai jums priimtinesni?
– Kažkas, mėgstantis apibrėžimus, nustebino, pavadinęs mane siurrealiste. Pačiam dailininkui klasifikacija nėra labai reikalinga. Racionalumo mene daug, reikia galvoti apie konkrečios knygos kompoziciją, spalvų išdėstymą, bet vargu ar kas skuba vartyti meno istoriją – tam buvo studijos. Dabartinė galimybių įvairovė atpalaiduoja.
Gyvename vartotojų visuomenėje, kuri parodys mums, kai pati susivoks, kokio sudėtingumo menas jai reikalingas. Vertinti sudėtinga tik mums patiems, spėju, kad visi nevienalypiai ir nevienaprasmiai reiškiniai po kokių 30 metų taps nebeįdomūs, po 60 metų juos atras iš naujo, tada vėl suklasifikuos aiškiai, bet nejautriai.
Vis dar nėra geresnio būdo užrašyti ar nupiešti idėją negu pieštuku popieriaus lape. Vaizduojamasis menas atsiplėš nuo amatininkystės, kuriai pakanka darbo su mass media, internetu ir pan. Vartotojai išsisluoksniuos, tikėtina, atsiras grupelė išmanių meno mylėtojų.
– Ką galėtumėte pasakyti apie praeities – dabarties – ateities grandinę? Kuris laiko sluoksnis jums svarbiausias?
– Šiuo atžvilgiu neturėjau jokio plano ir, matyt, gerai... Visi neplanuoti nutikimai atrodo tarsi įdomūs likimo posūkiai ar dovanos.
Nei sau, nei kitiems
– Koks kūrinys geriausiai pristatytų jūsų kūrybą?
– Iliustracijos Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretui“, kurį išleido Taivano leidykla Grimm Press 1995 m. Retai kada iliustratorius gauna tokį užsakymą „suaugusiesiems“.
– Užsiminėte apie infantilumą, o ką jums reiškia senėjimas? Mūsų visuomenė nedaug apie tai mąsto, nors jaunystės „praradimą“ skaudžiai priima didžiuma moterų ir vyrų.
– Nesijaučiu senutė, nes nelabai žinau, kas tai yra... Galiu tik paklausti savęs, ar kas nors pasikeitė? Gatvėje nebeapžiūrinėja? Vis dar nužvelgia, bet dabar todėl, kad esu kitokia. Dėl to netgi smagiau. Žmonės mažiau man meluoja. Pašnekesyje girdžiu daugiau niuansų. Nebe taip lengva mane išgąsdinti. Emocijos nebe tokios svilinančios. Labiau mėgstu būti viena. Bet vis tiek džiaugiuosi naujais bateliais.
– Vengiama kalbėti ir apie mirties baimę. Ar galima pasirengti mirčiai? Kokios mirties sau linkėtumėte?
– Jokios. Nei sau, nei kitiems.
Parengė Mindaugas Klusas
