captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Jarmalavičius. Jūros kranto ties Palanga kaita per paskutinį šimtmetį (radijo paskaita)

Kaimyninėje Lenkijoje pakanka lentelės su užrašu, kad kopomis vaikščioti draudžiama, radijo paskaitoje teigia Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Darius Jarmalavičius. „Deja, pas mus, vyraujant perdėm vartotojiškam požiūriui į aplinką, tokios tradicijos dar nesusiformavo. Taigi pagarbus požiūris į aplinką, supratimas, kad ne ji mums priklauso, o mes jai, padeda išsaugoti kopas ir kitus nuostabius Lietuvos gamtos kampelius“, – pastebi jis.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kaimyninėje Lenkijoje pakanka lentelės su užrašu, kad kopomis vaikščioti draudžiama, radijo paskaitoje teigia Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Darius Jarmalavičius. „Deja, pas mus, vyraujant perdėm vartotojiškam požiūriui į aplinką, tokios tradicijos dar nesusiformavo. Taigi pagarbus požiūris į aplinką, supratimas, kad ne ji mums priklauso, o mes jai, padeda išsaugoti kopas ir kitus nuostabius Lietuvos gamtos kampelius“, – pastebi jis.

Kadangi mano tyrimų objektas jūros krantas – jo kaita, vykstantys procesai, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Palangos krantas neatsiejamas nuo Palangos tilto statybų. Tai puikus pavyzdys, kaip žmogaus veikla keičia krante vykstančius procesus. Todėl, kalbant apie Palangos kranto kaitą, neišvengiamai tenka žvilgtelėti ir į šio hidrotechninio statinio istoriją.

Jei pažvelgtume į skirtingo laikotarpio iki tilto statybų žemėlapius, ties Palanga kažkokio ryškesnio iškyšulio nepastebėtume. 1874 m. Rusijos karinio štabo žemėlapyje vaizduojama tiesi kranto linija. Panašus vaizdas matomas ir XVIII a. pabaigoje sudarytame miesto plane bei kituose žemėlapiuose. Tiesa, jų tikslumas ne visuomet buvo didelis, tačiau kažkokio didesnio iškyšulio šioje vietoje nebuvo. Didesnis išlinkis buvo matomas tik ties Birutės kalnu. Taigi krantas buvo lengvai banguotos formos, būdingos laisvai „besivystantiems“ krantams.

Viskas iš esmės pasikeitė, kai grafas Juozapas Tiškevičius nutarė Palangoje pastatyti pirsą laivams švartuotis. Ta proga nusipirko Švedijoje statyta garlaivį „Feniks“, kuriuo ketino plukdyti prekes bei keleivius į Liepoją. Pagrindinė prekė buvo plytos, pagamintos grafo įkurtoje Vilimiškės plytinėje. Dar ne taip seniai čia veikė alaus baras „Laumės gryčia“. Nuo plytinės buvo nutiestas geležinkelis, kuriuo arklių traukiami vagonėliai pristatydavo plytas į prieplauką. Tačiau pastačius srovėms nepralaidžią prieplauką, t. y. tarp sukaltų polių privertus akmenų, susidarė idealios sąlygos čia kauptis smėliui. Taip po truputį prieplauką ėmė užnešti smėlis.

Iš pradžių laivas į Liepoją plaukdavo dukart per savaitę, vėliau – vieną ir galiausiai liovėsi, nes uostelį pasiglemžė smėlis. Šis procesas vyko gana sparčiai: dešimtmetį trukusi tilto statyba buvo baigta 1890 m., o 1892 m., po dvejų metų, laivas nebeišplaukė. Pradžioje prieplauką dar buvo bandoma gelbėti iš sausumos traukiant sukaltus polius ir kalant juos toliau į jūrą, o užneštus akmenis panaudojant tuo metu bebaigiančiai bažnyčios statybai. Tuo pat metu buvo gilinama ir priekrantė. Deja, šie veiksmai prieplaukos neišgelbėjo.

Tačiau čia atsiskleidė grafų Tiškevičių verslumas, tiksliau – grafo Felikso Tiškevičiaus, kuriam po tėvo Juozapo mirties atiteko Palanga. Pamačius, kad prieplaukos atgaivinti nepavyks, ji buvo pertvarkyta į promenadinį tiltą vasarotojams pasivaikščioti. Buvo nuardyti tiltu ėję bėgiai, o tilto pradžioje pastatyta stoginė poilsiautojams pasislėpti nuo lietaus. Be to, čia buvo galima sumokėti ir sezoninį mokestį. Tiltas tapo labai populiarus tarp vasarotojų. Bene tada ir gimė tradicija vakarais nuo tilto palydėti besileidžiančią saulę.

Dabar, vertinant dėl tilto statybų įvykusius kranto pokyčius, reikėtų maždaug nupasakoti, kur tas pirminis tiltas buvo statomas, kur buvo jo pradžia sausumoje. Statant tiltą, jo pradžioje buvo pastatyti du prekių sandėliai, vadinami pakhausais. Beje, viename iš jų 1899 m. buvo suvaidintas pirmas lietuviškas brolių Vilkutaičių, pasivadinusių Keturakio slapyvardžiu, spektaklis „Amerika pirtyje“. Vėliau grafas Oginskis vieną sandėlį pavertė prabangia vila „Šwitez“. Ji rikiavosi vienoje eilėje su keliomis kitomis vilomis (tarp jų – iki šiol išlikusi „Komodos“, arba „Jūrapilio“, vila). Šias vilas jungė bevardis smėlio takelis – „Meilės alėjos“ pirmtakas. Taigi tilto pradžia ir turėjo būti maždaug ties dabartine Meilės alėja, o jūra galėjo būti maždaug 20–50 m nuo tilto pradžios. Vadinasi, tuo metu kranto linija buvo netoli Meilės alėjos.

Pasak dr. Stanislovo Karwowskio 1913 m. išleistoje knygelėje „Poląga i Kretynga“, kranto linija, pastačius tiltą, į jūrą pasislinko 510 žingsnių. Nežinia koks buvo tas S. Karwowskio žingsnis, bet apytiksliai galima spėti, kad krantas į jūrą turėjo pasislinkti apie 360–400 m. Maždaug 260–280 m tilto dalis sausumoje buvo nuardyta, o dar maždaug 110 m tilto atkarpa liko palaidota po smėliu. Toliau nuo tilto kranto priaugimo mastai buvo mažesni. Tarkim, ties jau minėta „Komodos“ vila, kuri yra 180 m piečiau tilto, krantas į jūrą pasistūmėjo tik apie 120–150 m.

Kunigas, poetas, visuomenės veikėjas Mykolas Vaitkus prisiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“, išleistoje 1962 m., liūdnai pastebėjo: „Dabar ją [vilą „Šwitez“] nuo jūros skiria ilgokas kopų tarpas. Taip tatai per keliasdešimt metų vėjai pamažu užpūtė smėliu tilto galą iš abiejų pusių, jog jis atsirado bestovįs lyg ant kokio smėlynų iškyšulio ir pamažu liko nugriautas. Jei niekas juo nesirūpins, tai dar po kiek laiko jis visas atsiras betupįs ant žemės.“

Taigi tuo metu didžiausią nerimą visuomenėje kėlė kranto priaugimas, buvo svarstoma, kaip sustabdyti kranto slinkimą į jūrą, o pastaraisiais metais, kaip matome, visuomenė susirūpinusi visai priešingomis problemomis – kaip sustabdyti krantų ardą.

Formuojantis iškyšuliui ir kaupiantis dideliam smėlio kiekiui, į jūrą stūmėsi ne tik kranto linijos padėtis, bet ir susidarė palankios sąlygos kopoms formuotis. Reikėtų pastebėti, kad XX a. pradžioje Palangoje tokių kopų, kokios yra dabar, nebuvo. Palei jūrą driekėsi žemų smėlio kupstų, apaugusių smiltyninėmis rugiaveidėmis, juosta. Tai gerai matyti iš Paulinos Mongirdaitės nuotraukų, darytų XX a. pradžioje (beje, P. Mongirdaitė buvo pirma Lietuvos ir viena pirmųjų Europos fotografė moteris, atidariusi savo saloną Palangoje ir vėliau pakviesta grafų Tiškevičių fotografuoti dvarų aplinką). Daugelį jos nuotraukų galima pamatyti Lietuvos dailės muziejaus 2009 m. išleistame albume „Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“. Taigi tose nuotraukose (krantas fotografuotas nuo tilto) puikiausiai matomos XIX a. pabaigoje statytos „Komodos“ („Jūrapilio“) ir „Anapilio“ („Zofijos“) vilos bei baigiama statyti Palangos bažnyčia. Visi šie statiniai išlikę iki šiol. Tačiau pastaraisiais metais, žvelgiant maždaug nuo buvusio seno tilto galo (ten, kur dabar tarp senų polių suversti akmenys), minėtus statinius užstoja kopų gūbrys. Ir tik gerokai pasistengus, pavasarį, kai dar medžiai be lapų, galima įžvelgti bažnyčios bokšto viršūnę, nedrąsiai kyšančią tarp karklų ir pušų tankmės.

Taip iki XX a. vidurio susiformavo maždaug 80–100 m pločio ir 6–8 m aukščio kopos, sukaupusios maždaug 200–400 m3 viename kranto ilgio metre smėlio. Taigi apibendrinant, kaip pasikeitė krantas Palangoje pastačius tiltą, galima konstatuoti, kad, kranto linijai į jūrą pasistūmus maždaug 360–400 m susiformavo apie 20 ha ploto iškyšulys su 60–80 m pločio smulkaus smėlio paplūdimiu ir prie jo prisišliejusiu 6–8 m aukščio kopagūbriu.

Kodėl pačioje XX a. pabaigoje prabilta apie būtinybę gelbėti ardomą Palangos krantą? Čia susidėjo keletas veiksnių. Pirmiausia, kranto iškyšulys pasiekė pusiausvyrą, kai priekrantės sąnašų srautas prisitaikė prie dirbtinės kliūties ir didesnė akumuliacija jau nevyko. Be to, didžioji smėlio dalis, migravusi priekrantėje, jau buvo akumuliuota krante ir nebelabai buvo ką akumuliuoti. Paminėtina ir 1981 m. lapkričio 21 d. įvykusi tanklaivio „Globe Assimi“ avarija ties šiauriniu Klaipėdos uosto molu. Tada iš sudužusio tanklaivio išsiliejo visas mazutas, kurį bangos suplukdė į paplūdimius. Likviduojant avarijos padarinius, skirtingais duomenimis, kranto atkarpoje tarp Klaipėdos molo ir Šventosios buvo išvežta 300–600 tūkst. tonų mazutu užteršto smėlio, apytikriai  – 9–18 tonų (arba apie 10 m3) iš vieno kranto metro smėlio. Žinoma, tai nėra labai daug. Stipri audra pridaro kur kas didesnių nuostolių, tačiau per audrą nuplautas smėlis niekur nedingsta ir vėliau po truputį grąžinamas į krantą ar toje pačioje vietoje, ar gretimame kranto ruože. O po tanklaivio avarijos smėlis buvo išvežtas visam laikui.

Antra priežastis, lėmusi padidėjusią kranto ardą, – sustiprėjęs audringumas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje kasmet vidutiniškai būdavo keturios stiprios audros, per kurias vėjo greitis viršydavo 25 m/s. Galima palyginti – paskutinį dešimtmetį (nuo 2004 m.) per metus vidutiniškai būna tik viena tokia stipri audra. O per stiprias audras dalis smėlio nuplaunama į jūrą ir grąžinamas, kai orai ramūs. Smėlio grąžinimas gali trukti porą metų. Kadangi laikas tarp ekstremalių audrų būdavo santykinai trumpas, krantas tiesiog nespėdavo atsistatyti, ir nauja smarki audra užklupdavo dar neatsigavusį krantą. Be to, tuo metu praslinko kelios itin smarkios audros. Čia pirmiausia reikėtų paminėti 1967 m. spalio mėnesį siautusią ekstremalią audrą, kai vidutinis vėjo greitis siekė 34 m/s, gūsiuose viršijo net 40 m/s, o vandens lygis Klaipėdoje pasiekė 185 cm žymą. Kol kas tai rekordinė užregistruota audra Lietuvos pajūryje, stipresnės nėra buvę. Jai praūžus ne tik daug kur buvo smarkiai nuardytos kopos, bet ir nuniokotas Palangos tiltas – iš jo buvo likę tik styrantys poliai, o visa viršutinė dalis sulaužyta ir nuplauta.

Nemenkos audros praūžė ir 1976, 1981, 1983 bei 1993 metais. Jos, nors ir neprilygo 1967 m. audrai, nuostolių tiltui pridarė nemažai. Išjudinti akmenys ir poliai tapo iš dalies pralaidūs. Ne kartą remontuojamas tiltas jau šaukėsi rekonstrukcijos, avarinės būklės tiltu tapo pavojinga vaikščioti. 1990 m., įvertinus tilto būklę, buvo nustatyta, kad remontuoti  jo praktiškai neapsimoka: poliai buvo gerokai nuzulinti bangų, į juos maždaug 7–10 cm įsimetęs puvinys, metalinės sankabos ir varžtai nurūdiję ir nutraukti. Įdomu tai, kad XIX a. pabaigoje įkaltų polių būklė buvo daug geresnė nei sukaltų vėlesniais metais. O ir sukalti jie buvo stipriau nei vėlesni. Taigi Valstybiniam kelių projektavimo institutui buvo pasiūlyta paruošti naujo tilto projektą. Ir 1992 m. iš trijų pateiktų projektų buvo pasirinktas gelžbetonio tilto variantas, gelžbetoninių polių žingsnį padidinant nuo buvusių maždaug 3,5 iki 6,5 m. Tai ir buvo trečioji priežastis, paskatinusi krantų ardą.

Pirmiausia, naujai statomas tiltas dėl konstrukcinių nepatogumų buvo statomas ne apgobiant seno tilto polius, o pora metrų piečiau jų, todėl padidėjo vandens srovių intensyvumas patiltėje. Antra, naujas tiltas buvo ažūrinis, t. y., pralaidus išilginei vandens ir smėlio pernašai. Trečia, tarp senų polių liekanų buvę akmenys buvo ištraukti ir išvežti. Reikėtų paminėti, jog mokslininkai įspėjo, kad akmenų nevertėtų traukti, tačiau saugumo sumetimais, kad koks neatsargus poilsiautojas nesusižalotų, akmenys buvo pašalinti. Dėl šių pakitimų smėlis, susikaupęs ties tiltu, galėjo laisvai judėti. Taigi visos išvardytos priežastys lėmė, kad ilgą laiką vyravusius akumuliacinius procesus ties Palangos tiltu pakeitė kranto arda. Tiksliau sakant, kranto linija pradėjo tiesintis, t. y. ties tiltu nuplautas smėlis buvo pernešamas šiauriau. Dėl to paplatėjo paplūdimiai šiauriau Palangos gelbėjimo stoties, o vietomis, tarkim, šiauriau Ošupio upelio, kur anksčiau tebuvo smėlio skardis, ant kurio augo pušynas, pradėjo formuotis užuomazginės kopos. Taigi po naujo tilto statybų pabaigos 1995 m., ypač kai 1997 m. buvo ištraukti akmenys, itin suintensyvėjo kranto arda. Jau ir iki akmenų ištraukimo krantas buvo šiek tiek ardomas.

Tačiau didžiausia kranto arda prasidėjo maždaug nuo 1996 m. iki 2008 m. Per šį laikotarpį kranto atkarpoje tarp tilto ir Dariaus ir Girėno gatvės kranto linija atsitraukė maždaug 30–40 m (t. y. krantas traukėsi maždaug 3 m per metus greičiu), kopagūbrio papėdė atsitraukė 10–25 m, krantas neteko maždaug 80–90 m3 iš vieno kranto ilgio metro smėlio. Buvę 60–80 m pločio paplūdimiai susiaurėjo vidutiniškai iki 30 m. Išseko smėlio atsargos ir priekrantėje. Daug kur jūros dugne buvusio smėlio vietoje atsidengė giliau slūgsojusi morena. Pagrindinė nuplauto smėlio masė, kaip jau minėjau, buvo pernešta į šiaurę pamaitinant šiauriau Rąžės esančius paplūdimius. Čia reikėtų pažymėti, kad intensyvią kranto ardą sustiprino ir smarkios audros. Viena jų siautė 1999 m. gruodžio pradžioje ir buvo pakrikštyta Anatolijaus vardu. Tada vidutinis vėjo greitis buvo 25 m/s, o gūsiuose pasiekė uraganinio vėjo greitį – 35 m/s. Vandens lygis Klaipėdoje pakilo iki 165 cm atžymos. Per šią audrą iš vieno kranto metro išplovus maždaug 85 m3 smėlio, kranto linija atsitraukė apie 35 m, o kopagūbrio papėdė – apie 10 m. Ir, nors tilto rangovas buvo suteikęs tiltui 25 metų garantiją, praėjus ketveriems metams nuo tilto pastatymo (po Anatolijaus siautėjimo), nuo kopų atitrūkusi tilto dalis nugriuvo. Dėl to tiltą teko ilginti, tiesa, šį sykį į kranto pusę sukalant papildomus polius.

Tikėtina, kad nesikišant žmogui į krantodaros procesus, kranto linijai apsilyginus, t. y. ties tiltu dar atsitraukus nuo keliolikos iki keliasdešimt metrų, ardos procesai sustotų. Kiltų klausimas, kodėl neleidus kranto linijai išsitiesinti. Priežastis ta, kad paskui kranto liniją jūron pasistūmė ir visa infrastruktūra, išdygo nauji pastatai, jūron pasislinko ir pats tiltas. Krante kalti jo poliai nebuvo sukalti taip giliai, kaip jūroje, todėl, dar kiek atsitraukus kranto linijai, jie būtų išplauti ir nugriūtų. Kita, galbūt svarbiausia, priežastis – susiaurėję paplūdimiai – pagrindinis vasarotojų traukos objektas. Daugiau nei dvigubai susiaurėję paplūdimiai sunkiai besutalpindavo daugiatūkstantinę vasarotojų minią. Ne paskutinėje vietoje, žinoma, buvo ir visuomenės spaudimas. Dėl to buvo nutarta imtis kranto gelbėjimo. Tiksliau, ne kranto gelbėjimo, nes kranto kaita rodo jo gebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų, o jo gyvybingumą bei stabilumą. Šiuo atveju gelbėti reikėjo inžinerinius statinius, infrastruktūrą, pastatus, rekreacinę erdvę.

Taigi iš pradžių nutarta grąžinti ištrauktus akmenis. 2000 m. pradėti grąžinti akmenys, tačiau jų buvo gana mažai, jie buvo suversti gana netvarkingai ir apčiuopiamos naudos nedavė. 2004 m. buvo sumodeliuota nauja būna – toks inžinierinis statinys ar iš akmenų, ar sukaltų polių, ar dar kokios medžiagos, pastatytas statmenai krantui, kad sulaikytų išilgai kranto nešamą smėlį. Jai įrengti buvo atvežta daugiau akmenų ir darbai baigti 2005 m. Tačiau reikėtų pastebėti vieną detalę. Pastačius būną smėlio savaime daugiau neatsiranda. Ji gali akumuliuoti smėlį tik tuo atveju, jei jo yra pakankamai priekrantėje. Šiuo atveju padėtis buvo visai kitokia nei XIX a. ir XX a. sandūroje. Smėlio atsargos priekrantėje buvo išsekusios, taigi nebuvo ko akumuliuoti. Dėl to reikėjo iš kažkur paimti papildomai smėlio, kuris galėtų būti akumuliuojamas. Bet kokia kita kieta hidrotechninė priemonė nesant smėlio taip pat nebūtų davusi teigiamų rezultatų. Krante esantis smėlis palaipsniui būtų išplaunamas. Čia reikėtų pabrėžti, kad visos kietosios krantotvarkos priemonės (būnos, molai, bangolaužiai, bangų atblokšties sienelės) yra kranto problemų sprendimas gretimų kranto ruožų sąskaita, nes jos sutrikdo laisvą smėlio apykaitą tiek skersai, tiek išilgai kranto, dėl to vienur smėlis pradeda kauptis, tačiau kitur paskatinama kranto arda. O būtent laisva smėlio apykaita tarp jūros ir kranto bei išilgai kranto palaiko kranto gyvybingumą ir stabilumą. Taigi buvo nutarta paplūdimius dirbtinai pamaitinti iš kitur atvežtu smėliu.

Reikėtų pastebėti, kad paplūdimių pamaitinimas nėra naujas dalykas pasaulinėje krantotvarkos praktikoje. Daugelis pasaulio smėlėtų paplūdimių kas kelerius metus papildomi smėliu (dažniausiai kasant jį iš jūros). Didžiausi ir populiariausi pasaulio paplūdimiai (pagrindiniai Naujojo Džersio, Floridos, Majamio, Kankūno Meksikoje, Kopakabanos Rio de Žaneire, Vaikikio Havajuose, Kanų Prancūzijoje ir daugelis kitų) yra periodiškai dirbtinai maitinami. Lietuvoje tai irgi nebuvo pirmas toks kartas. Dar 1991 m. sunkvežimiais buvo atvežta maždaug 30 000 m3 smėlio ir paskleista maždaug kilometro atkarpoje paplūdimyje ties Kunigiškėmis, kur tuo metu buvo gana intensyviai ardomas krantas. 2001 m. gilinant Klaipėdos uosto įplaukos kanalą iš jo iškasto virš 500 000 m3 smėlio buvo laivu atplukdyta ir supilta II Melnragės – Girulių atkarpos priekrantėje, maždaug 5–6 m gylyje. Vėliau pylimas čia buvo pakartotas 2005, 2009 ir 2012 m.

Taigi atėjo metas padidinti ir Palangos paplūdimių smėlio atsargas. Pirmas bandymas buvo 2006 m. vasarį ir kovą. Sunkvežimiais iš Kunigiškių karjero buvo atvežta 40 000 m3 smėlio ir paskleista 800 m ilgio atkarpoje piečiau tilto. Parenkant smėlį buvo atsižvelgta į smėlio dalelių vidutinį dydį, kad jis būtų kuo artimesnis natūraliai susiklosčiusiam Palangos smėliui. Šiuo atveju karjero smėlio vidutinis skersmuo buvo artimas Palangos smėliui, tačiau jame buvo didelė dalis tiek smulkesnių dalelių, tiek stambesnių. Dėl šių priežasčių išpiltame smėlyje atsirado ne tik gargždo, bet ir dulkiško smėlio, kuriuo pasivaikščiojus net kojos apdulkėdavo. Dėl to buvo atsisakyta naudoti karjero smėlį ir nuspręsta paieškoti jo jūroje. Tinkamiausio smėlio klodai buvo atrasti maždaug 7,5–9 km nuo kranto ties Preila–Juodkrante, maždaug 20–30 m gylyje. Smėlio kasimo ir išpylimo krante darbus vykdė Latvių bendrovė BMGS ir Belgų bendrovė „Dredging International“, turinti didelę tarptautinę tokių darbų patirtį. Galima būtų paminėti, kad ir dirbtinių salų formavimą Abu Dabyje ir Qataro Perlą Dohoje. Taigi 2008 m. balandžio mėnesį maždaug kilometro atkarpoje piečiau tilto buvo atplukdyta ir išpilta 111 000 m3 smėlio. Kadangi jo nepakako visai Palangos atkarpai, pylimai buvo pakartoti 2011 ir 2012 m. 2011 m. balandį ir gegužę maždaug kilometro atkarpoje abipus tilto buvo išpilta maždaug 132 000 m3 smėlio. Trūkus vamzdžiui, kuriuo smėlis buvo pumpuojamas į krantą, darbai buvo sustabdyti ir pratęsti 2012 m. balandžio mėnesį. Šio paskutinio pylimo metu maždaug 2 km ilgio atkarpoje abipus tilto buvo išpilta maždaug 292 000 m3 smėlio. Taigi per keturis etapus nuo 2006 iki 2012 m. Palangos paplūdimiuose buvo išpilta beveik 575 000 m3 smėlio ir suformuoti maždaug 80–110 m pločio paplūdimiai. Kopagūbrio papėdė paaukštėjo maždaug iki 3,5 m aukščio. Smėlio kiekis viename kranto metre padidėjo nuo buvusių 25–40 iki 160–210 m3.

Reikėtų pastebėti, kad pirmieji smėlio pylimai 2006 ir 2008 m. didesnio kranto priaugimo nenulėmė, tačiau iki to laiko vykę ardos procesai buvo sustabdyti ir iki 2011 m. kažkokių apčiuopiamų pokyčių krante nevyko. O po 2011 ir 2012 m. pylimų paplūdimiai pakito iš esmės. Pagal savo plotį ir aukštį ties kopagūbrio papėde jie viršijo 1975–1980 m. buvusius paplūdimio rodiklius. Žinoma, šio kiekio nepakanka norint sugrąžinti visam priekrantėje buvusiam smėlio sluoksniui, todėl tikėtina, kad ateityje tokio pločio paplūdimiai neišsilaikys. Tai rodo ir atlikti matavimai praslinkus dvejiems metams po paskutinio paplūdimių pamaitinimo: paplūdimiai susiaurėjo nuo kelių metrų ties tiltu iki 35–40 m. ties Dariaus ir Girėno gatve. Tačiau atsiradus dideliam smėlio kiekiui ir padidėjus vėjo įsibėgėjimo keliui, dėl paplatėjusių paplūdimių suintensyvėjo smėlio pernešimas į kopagūbrio papėdę. Dėl šios priežasties kopagūbrio papėdė paaukštėjo dar maždaug metru, daug smėlio susikaupė kopagūbryje. Tinkamai jį prižiūrint, ką, beje, šiuo metu puikiai atlieka Palangos komunalinio ūkio darbuotojai, dideli smėlio kiekiai susikaups kopagūbryje ir, užklupus rimtesnei audrai, taps paplūdimio papildymo smėliu šaltiniu.

Taigi, praėjus dvejiems metams nuo paskutinio išpylimo, krantas neteko tik nuo 12 proc. (pietinėje tilto pusėje) iki 15 proc. (šiaurinėje pusėje) išpilto smėlio. Reikėtų pastebėti, kad tai labai mažai. Be to, kaip minėjau, nuplautas smėlis nenunešamas giliau 6–7 m, kaupiasi priekrantėje formuodamas sėklius ir ramių orų laikotarpiu grąžinamas į krantą ar pernešamas išilgai kranto (taip palaikoma smėlio apykaita).

Reikėtų atskirai pakalbėti ir apie būnos poveikį. Pagrindinė būnos paskirtis – sulaikyti išilgai kranto judantį smėlį. Kadangi ties Palanga smėlio judėjimo atstojamoji nukreipta iš pietų į šiaurę, natūralu, kad pietinėje būnos pusėje vyrauja akumuliacijos procesai. O šiaurinėje būnos pusėje, negaunant smėlio ir vykstant bangų refrakcijai, formuojasi kranto įlinkis, t. y. arčiau būnos krantas atsitraukia, o toliau nuo jos šiek tiek pasislenka į jūrą. Mūsų atveju didžiausio įlinkio vieta formuojasi maždaug 150 m į šiaurę nuo būnos, kur šiuo metu pastebima didžiausia kranto arda visoje rekultivuoto kranto atkarpoje, o arčiau Rąžės upelio pastebimas smėlio kaupimasis. Šis procesas nėra labai grėsmingas, nes, įlinkiui pasiekus pusiausvyros profilį, įlankos formavimosi procesas toliau nevyksta. Čia galima prisiminti XX a. 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį, kai dar dėl seno nepralaidaus tilto buvo susiformavusi įlanka, kurioje tuo metu buvo moterų paplūdimys. Taigi, praėjus dvejiems metams po paskutinio paplūdimio pamaitinimo smėliu, padėtis Palangos paplūdimiuose yra nepalyginamai geresnė nei prieš šešerius metus. Dar daugiau, čia vėl, kaip ir prieš 100 metų, tiltas pamažu užpustomas smėliu, tik, žinoma, gerokai kukliau.

Šiuo metu iškyla nauja užduotis – suvaldyti smėlio masę, vėjo pernešamą per kopas į už jų esantį mišką. Paprasčiausias sprendimas šiuo atveju būtų – šakų klojiniais, paskleistais kopų šlaite ir viršūnėje, sulaikyti keliaujantį smėlį ir kartu paauginti kopagūbrį, kas šiuo metu sėkmingai atliekama. Be to, šakomis apdengtas šlaitas greitai apauga pajūrinėmis smiltlendrėmis ir smiltyninėmis rugiaveidėmis, kurios yra labai geros smėlio gaudyklės. Taip pat svarbu sutvarkyti rekreacinę infrastruktūrą – takelius per kopas, laiptus. Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad ir poilsiautojai prisideda prie kopų būklės. Dažnai besileidžiant, šiaip vaikštant ar gulinėjant kopose nudrengiama augmenija, ištrypiami takeliai, vėliau virstantys griovomis, kuriomis smėlis išpustomas į užkopės mišką, kopos gūbrys suskaidytas į atskirus kupstus po truputį degraduoja, virsta kupstyne ir palaipsniui nunyksta. Krantas netenka natūralios apsaugos priemonės, per audras sulaikančios bangas bei papildančios nuplautą paplūdimio smėlį. Todėl pagarbus poilsiautojų požiūris į aplinką yra labai svarbus.

Dar 1980 m. Airijos paplūdimiuose atlikta socialinė apklausa parodė, kad absoliuti dauguma poilsiautojų nemano, jog prisideda prie kopų nykimo, ir galvoja, kad tai natūralus, gamtinis procesas. Dažnai su panašia nuomone tenka susidurti ir Lietuvoje. Todėl kopų apsauga turėtų apimti tiek edukacines, tiek kitas priemones. Tarkim, kaimyninėje Lenkijoje Helio ar Aistmarių nerijose pakanka lentelės su užrašu, kad kopomis vaikščioti draudžiama. Deja, pas mus, vyraujant perdėm vartotojiškam požiūriui į aplinką, tokios tradicijos dar nesusiformavo. Taigi pagarbus požiūris į aplinką, supratimas, kad ne ji mums priklauso, o mes jai, padeda išsaugoti kopas ir kitus nuostabius Lietuvos gamtos kampelius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...