Gyvenimas

2019.03.22 06:56

Pas psichologą. Sumažinę egzaminų svarbą padėtume ir vaikams, ir tėvams, ir mokytojams

Indrė Česnauskaitė, LRT.lt2019.03.22 06:56

Testai, kontroliniai ir žinių patikrinimai – mokyklos kasdienybė. Tačiau paskutiniais metais, kai ant nosies – brandos egzaminai, gimnazistų streso lygis pakyla iki aukštumų: spaudimą gerai išlaikyti egzaminus jie patiria iš visų pusių. Ruošdami abiturientus egzaminams nerimauja ir patys mokytojai, ir mokinių tėvai, LRT.lt portalui sako Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė Marija Bagdonienė. Jos teigimu, dažnai abiturientas patenka į užburtą ratą, kuriame nuolat stiprinamas nerimas, o to pasekmė – didesnis nepasitikėjimas savo jėgomis.

– Ar jaudintis, patirti stresą prieš egzaminus yra normalu? O gal nenormalu nesijaudinti? Ir ar tikrai bijo visi, net ir tie, kurie teigia nebijantys?

– Patirti stresą prieš svarbius gyvenimo įvykius (egzaminai – vienas iš jų) yra visiškai normalu. Visi patiria aukštesnio ar žemesnio lygio stresą. Kiti, itin jautrūs, žmonės gali dėl egzaminų jaudintis labai stipriai, iki tokio lygio, kai paralyžiuoja kūną, nieko nebegalima veikti. Dėl to nereikia galvoti, kad su manimi darosi kažkas nenormalaus, jeigu aš labai nerimauju arba jaudinuosi.

– Gal šiuolaikiniai abiturientai darosi atsparesni stresui, geba identifikuoti baimes ir su jomis susitvarkyti, o gal priešingai – viskas dar blogiau?

– Negalėčiau teigti, kad yra atsparesni. Dirbdama matau, kad ir dabartiniai abiturientai lygiai taip pat nerimauja ir jaudinasi, kaip mano kartos, ir netgi kartais atrodo, kad jaudinasi šiek tiek labiau dėl to, kad spaudimas ir lūkesčiai yra labai aukšti: tau turi sektis, viską turi išlaikyti kuo geresniais balais.

– O kas sukuria tą spaudimą?

– Labai skirtingi dalykai. Vienas iš jų – lūkestis. Ir lūkesčiai yra iš visų pusių: ir paties abituriento, tėvų, mokytojų, socialinės aplinkos, pavyzdžiui, mokantis tokioje prestižinėje mokykloje, kaip Vilniaus licėjus, tarsi savaime suprantama, kad iš tavęs visi laukia, jog tu gerai pasirodysi. Tai konkurencinga aplinka.

– Yra moksleivių, kurie jaučia jaudulį ar didelį stresą visus metus, ne tik prieš egzaminus. Kaip ilgalaikis stresas gali pakenkti psichologinei savijautai? Kada peržengiama riba, kai reikia susirūpinti savo psichika – kai pakrinka ir fizinė būklė?

– Iš tiesų, būna abiturientų, kurie jaudinasi visus metus arba kelis mėnesius. Susirūpinti reikia tada, kai stresas pradeda trukdyti gyventi. Viena yra tiesiog jaudintis, visai kita yra, kai, pavyzdžiui, sutrinka miegas: žmogus pradeda miegoti labai jautriai arba miega po 10 valandų ir nuolat jaučiasi neišsimiegojęs.

Gali sutrikti apetitas: pradedama nebevalgyti arba valgoma labai daug. Prasideda ir kiti įvairūs fiziniai negalavimai: nepaaiškinami galvos, pilvo skausmai, kraštutiniais atvejais iš didelės įtampos ir baimės būna netgi panikos atakų.

– Kaip pasireiškia panikos ataka? Tai psichologiniai simptomai ar ir fiziniai?

– Klasikinė panikos ataka – žmogus jaučia, kad pradeda labai stipriai plakti širdis arba trūksta oro, atsiranda baimė, kad tu gali numirti arba kad tau gali kažkas atsitikti.

– Ką reikėtų daryti užklupus panikos atakai?

– Realios grėsmės numirti nėra – žmogus nuo panikos atakų nemiršta. Svarbu mokytis jas atpažinti ir nusiraminti, pasakyti sau, kad aš nemirsiu, tai tik panikos ataka ir ji tuoj praeis, pradėti giliai kvėpuoti – visais būdais raminti save. Aišku, taip atsitinka tik tada, kai stresas yra nebevaldomas ir ima trukdyti normaliai funkcionuoti.

– Ko iš tiesų bijoma: susigadinti ateitį blogai išlaikius egzaminus, nepatenkinti lūkesčių, gerai pasirodyti konkurencingoje aplinkoje?

– Aš manau, kad viskas viename. Kiekvienu atveju tos kombinacijos būna skirtingos, bet visi paminėti dalykai turi įtakos.

Kai kalbu su jaunuoliais, girdžiu, kad egzaminams yra suteikiama labai didelė reikšmė. Atrodo, kad tai vos ne svarbiausias gyvenimo įvykis, nulemiantis visą tavo ateitį: jeigu susimausi – viskas, ateities nėra, niekur neįstosi, nieko nepasieksi, dirbsi kasininku.

– Bet ir mokytojai kartais taip gąsdina – neišlaikysi, tai valytoju dirbsi.

– Tas yra iš visur: ir pats mokinys save gąsdina, ir neretai mokytojai. Tačiau mokytojai irgi nerimauja, kaip jiems pavyks, jie jaučia atsakomybę ir net spaudimą, juk yra ir mokyklų reitingai, jie turi labai gerai paruošti mokinius egzaminams. Mokinių rezultatai yra tam tikras mokytojų darbo įvertinimas.

Tokį lūkestį kelia ir tėvai, bijodami, kad, jeigu jie nemotyvuos vaikų, tada šie išvis nesimokys. Tokiu būdu bandoma motyvuoti, tačiau taip uždaromas ratas ir visi jame tik stiprina nerimą.

– O negali būti, kad mokytojai, kurie jaudinasi, nepasitiki savo žiniomis?

– Nedrįsčiau taip teigti. Jie spaudžia ir patys save – visi norime būti geri darbuotojai. Mokytojai pakliūva į nelengvą situaciją: spaudžia ir tėvai, ir patys mokiniai, net vadovybė. Kai patiri spaudimą, gali imti nepasitikėti savimi, bet tai yra natūralu.

– O gal tai veiksminga ir naudinga – ne gąsdinti, bet ir nešvelninti situacijos?

– Manyčiau, kad visoje šioje stresinėje situacijoje sumažinti egzaminų reikšmingumą būtų ne pro šalį. Jeigu truputį pagalvoji, pamatai, kad gyvenimas su egzaminais nei prasideda, nei baigiasi. Praverstų turėti atsarginį planą, kad nebūtų taip, jog numačiau tik vieną vietą, į kurią žūtbūt turiu įstoti, ir jeigu neįstosiu, gyvenimas baigsis. Šis dalykas galioja visiems: ir tėvams, ir mokytojams, ir mokiniams. Egzaminai yra svarbi, bet tik viena iš gyvenimo dalių, ir ji neapsprendžia viso tolesnio gyvenimo.

– O kaip vertinate psichologinį ugdymą mokykloje, ar jo pakanka? Juk egzaminai ir įvairūs patikrinimai lydi mokinį nuo pirmos iki dvyliktos klasės – jei vaikai būtų nuolat ugdomi valdyti stresą, galbūt brandos egzaminų jie taip nesureikšmintų.

– Aišku, visą laiką yra gerai mokyti vaikus atpažinti savo emocijas, parodyti jiems būdų, kaip nusiraminti, ką daryti su tomis emocijomis. Dabar tikrai yra nemažai informacijos apie tai, kaip tvarkytis su stresu, kas jį padeda sumažinti, yra įvairių programų ir grupių, kuriose gali to mokytis arba gauti pagalbos, jeigu nesusitvarkai su stresu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad didmiesčiuose viso to yra daugiau negu mažuose miesteliuose.

– Grįžtant prie tėvų – artėjant egzaminams dalis jų linkę nuo vaikų pečių nuimti visus namų ruošos darbus, kad būtų kuo daugiau laiko mokytis, kita dalis siekia išlaikyti normalų ritmą ir mano, jog tai raktas į gerus rezultatus. Kaip iš psichologinės pusės yra geriau: turėti kur nukreipti mintis ar koncentruotis tik į mokslus?

– Blogiausia, ką galima padaryti, tai tik mokytis. Kaip visiškai nesimokyti, taip ir tik mokytis yra ne geriausias variantas. Nors mokslams turėtų būti skiriama daugiau laiko, tai neturėtų būti vien mokymasis, privalo išlikti balansas tarp ruošimosi egzaminams ir poilsio: reikia reguliariai valgyti, eiti pasivaikščioti, susitikti su draugais, turėti malonios veiklos, namų ruošos darbai taip pat padeda atitrūkti.

Daug prirašyta apie teisingą režimą, krūva tyrimų įrodyta, kad neefektyvu yra ištisai mokytis, koncentruotis įmanoma tik 45–60 min., o po to reikia 15–20 min. pertraukos. Jeigu tai buvo protinė veikla, geriausia užsiimti fizine: neiti vėl skaityti ir toliau į save grūsti informacijos, bet daryti ką nors, kad galva pailsėtų.

Ar atleisti vaiką nuo kažkokių rūpesčių, manau, kiekviena šeima turėtų spręsti individualiai, nes tai priklauso ir nuo vaiko: galbūt kažkuriam bus ramiau, jeigu jis tuo metu galės daugiau laiko skirti mokslams, kitam gal kaip tik yra geriau jausti, kad niekas nepasikeitė.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į miegą, jis labai svarbus. Naktį geriau nesimokyti – naktį reikia miegoti, o mokytis – dieną. Taip pat tėvai abiturientui turėtų padėti pasirūpinti fizine savijauta, nes gera fizinė savijauta padeda koncentracijai, aštriam protui, atminčiai.

– Jeigu egzaminų rezultatai labai nuvilia arba, dar blogiau, egzamino nepavyksta išlaikyti – kaip susitvarkyti su psichologine savijauta tiek abiturientams, tiek tėvams?

– Gali atrodyti: neišlaikiau arba išlaikiau taip, kad negaliu įstoti ten, kur noriu, viskas buvo veltui, tai didžiausia gyvenimo nesėkmė, dabar visąlaik viskas bus blogai. Čia labai svarbu sau pačiam pasakyti ir suvokti, kad tai dar ne gyvenimo pabaiga. Ši mintis turėtų padėti nusiraminti, o paskui galima paieškoti kitų variantų, ką dar galima daryti, nes jų dažniausiai būna ne vienas. Aišku, geriausia atsarginių variantų turėti iš anksto. Jeigu tai yra stojimai, stoti ne į vieną, o bent į kelias vietas.

Rubriką „Pas psichologą“ LRT.lt rasite kiekvieną savaitę. Jei turite klausimų psichologams ar norite pasiūlyti temą, kurią jie galėtų aptarti, rašykite mums el. paštu tavo@lrt.lt. 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius