Sausio 25 d. minime pusiaužiemį. Šiandien reikia lėkti į skladuką ir tikrinti, ar užteks grūdų ir uogienių iki pavasario. Reikia klampoti į mišką tikrinti, ar meška pradėjo čiulpti kitą leteną. Taip pat reikia būtinai paklausti barsuko, kada bus pavasaris. Nes barsukas yra sudaręs su žmonėmis sutartį, kad vieną kartą metuose ans privalo papasakoti, kokia bus likusi žiema ir koks pavasaris, taip pat OPEC‘ui pasufleruoja naftos kainų prognozes ir dar kartu pagrindinių akcijų indeksų tendencijas. Po preskonferencijos barsukas eina miegoti, o žmonės tampa laimingi, nes kitaip gyventų baisioje nežinioje.
O jei rimčiau, pusiaužiemis yra tik kalendoriuje. Nors dar pilna sniego, nors va jau antra naktį spaudžia rimtesnis šaltukas, tačiau šiokius tokius pavasario ženklus jau galime pajusti. Pats pirmas ir svarbiausias, pagal kurį orientuojasi dauguma organizmų, yra dienos ilgėjimas. Saulė jau net visa valanda su trupučiu ilgiau nesislepia už horizonto. Pastebėjot vakarais, kai keliaujat iš darbo, kad vis dar šviesu?
Tą tikrai pastebėjo didžiosios zylės ir jau saulei popiečiu ilgiau pašildžius jos pradeda nedrąsiai savo linksmą paprastą giesmelę. Genys irgi jau bando savo būgnus (šįkart mačiau, kaip skalambija į tuščią inkilą). Miške krankliai linksmesni, ir ne tik todėl, kad daugiau gyvių krenta, bet artėja ir jų tuoktuvės.
Lapės laukuose jau ėmė vaikytis vieną kitą, naktimis kaukti vilkai, o lūšinas šukuojasi kailį ir laižosi ausų kuokštelius, nes laikas aplankyti netoliese gyvenančią savo damą. Vasaris jau bus tikras pirmas pavasario mėnuo, sugrįš pirmieji sparnuočiai, o kai kurie ir perėti pradės. Todėl tik mums čia pusiaužiemis, gamta gi po truputį pradeda švęsti pavasarį.
Pirmoji pavasario pranašė – didžioji zylė.Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Bet pakalbėkim daugiau apie šios dienos herojų – storarūrį (barsuką). Tegu jis man atleidžia, bet vadinu nieko pikto neturėdamas minty. Tiesiog, kai pamatai jį ruculinant per mišką, kitokie epitetai ir nebelimpa. Juolab, kad barsukas rudenėjant nuo 10 kg gali priaugti iki 15 kg. Jam tos maisto atsargos lašinukų pavidalu labai pravers ilgais žiemos mėnesiais.
Barsukai ruoštis miegoti pradeda anksti. Visų pirma gerai atsišeria. Tada susitvarko urvą ir pakeičia vasarinę patalynę (lapai, sausa žolė, samanos) į šviežią ir kvepiančią – žieminę. Pasikeičia kailinius ir lapkričio mėnesį eina liuliuko. Bet jie nemiega taip giliai kaip ežiai ir šitomis dienomis, per atlydžius gali išeiti pasivaikščioti. Pernai barsukų pėdsakų rasdavau iki pat sausio vidurio.
Barsukai gyvena šeimomis ir miega kartu urvo šeimininkas su šeimininke. Kartais drauge žiemoti lieka ir jų vaikai (jei nebūna išvaryti).
Šiandien, tipo, barsukas išlįs, ir jei švies saulė, jis išsigąs savo šešėlio (na, sužinotų barsukas, kokiu kvailiu jį laikom, nutrauktų su mumis visus ryšius ir nepasakinėtų daugiau naftos kainų) ir lįs atgal urvan. Tada, tipo, versis ant kito šono ir jau normaliai nebeįmigs, o tai sužinojęs pavasaris pas mus ateis anksčiau. O jei bus apsiniaukę, tada barsukas pasivaikščios, privargs ir eis miegoti. Tuomet pavasaris leis jam ilgiau pasnausti ir nebeateis.
Barsukas nprieš išlįsdamas iš urvo visada kelias minutes atidžiai klausosi ir uodžia, ar netyko pavojai. Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Vakar aplankiau kelis barsukų urvus. Tik prie vieno buvo pėdsakai ir tie patys lapės. Prie urvo landų, matėsi apšerkšnijusios žolės. Žodžiu, parpia barsukai ir parps kiek reikės, o pavasaris ateis, kada bus laikas ateit, ir barsukas atsikels tada, kada sugalvos, kad laikas keltis.
Barsukai – naktiniai gyviai, dieną jie leidžia urvuose, o naktimis tvarko ir rausia urvus, eina į medžioklę ir grįžta dažniausiai dar iki saulėtekio. Regėjimas jų prastas, bet klausa ir ypač uoslė puiki. Todėl jie lengvai užuodžia ir skanias augalų šaknis, ir pasislėpusias grambuolių lervas. Būtent storarūriai jūsų pievelėse prirausia tokių nedidelių duobučių.
Kaip jau supratot, jie yra visaėdžiai – mielai ryja obuolius, uogas, šaknis, sėklas, lapus, bet jie kiaunių giminaičiai ir be gyvūninio maisto neišgyventų, todėl nepraeis pro slieką, vabzdį, būtinai išdraskys kamanių lizdą, suės varles (turbūt mėgstamiausios) ar rupūžes, sraiges, peles ir jų lizdus, sutriaukš kiaušinius ir paukščiukus, sudoros ežį.
Barsukai, manoma, monogamai (arba bent jau kelis metus iškenčia su tuo pačiu partneriu). Poruojasi pavasarį, o jaunikliai gimsta tik po metų. Jie pakankamai ilgai būna bejėgiai ir akli. Mama maitina juos tris mėnesius. Rudeniop, jei kolonija didelė ir maisto pakanka, jaunikliai galės pasilikti ir kartu žiemot. Vėliau arba liks gyventi šalia tėvų, arba trauks į pasaulį laimės ieškoti.
Trijulė, Gamtos fotografo. M. Čepulio nuotr.
Ar barsukų daug pas mus? Mano stebėjimų duomenimis per pastaruosius metus jų skaičius smarkiai išaugo. Priešų jie daug neturi (nebent vilkai ir lūšys ir, žinoma, žmogus) ir jei yra užtektinai maisto kokiam mišraus miško pakrašty jie gali gyvent ir džiaugtis. Ar barsukai nekenčia lapių ir usūrinių šunų? Šiaip jie konkurentai, bet puikiai sugyvena. Yra kolonijų, kur visi trys sėkmingai vaikus veda.
Tai vis tik nueikit prie barsuko urvo, pažiūrėkit ar pripėduota. Jei pripėduota – pavasaris ateis vėliau, arba ne.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
