Kadaise Agnė turėjo viską: butą, darbą, draugus ir santykius. Tačiau po dviejų patirtų persileidimų jos gyvenimas pradėjo slysti iš rankų ir vieną dieną ji atsidūrė gatvėje be pastogės. Tik atsitiktinumas Agnei padėjo susigrąžinti gyvenimą, rašoma Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ pranešime žiniasklaidai.
Vieną dieną turi viską, kitą – viską prarandi
„Buvo laikas, kada gerai gyvenau, tačiau taip atsitiko, kad du kartus iš eilės patyriau persileidimus ir pasidarė labai blogai tiek emociškai, tiek fiziškai. Tas potrauminis laikotarpis buvo labai sunkus. Tada pašlijo mano sveikata, praradau ir darbą, ir butą, ir santykius, ir draugus. Viskas supuolė į vieną vietą“, – prisimena Agnė.
Tuo metu moteris gyveno Klaipėdoje, o buvusi draugė pasiūlė jai atvykti į Vilnių bei apsistoti pas ją. „Atvykau į Vilnių, bet nebuvau iki galo atsigavusi po psichologinio smūgio, neatsistojusi ant kojų. Čia įsidarbinau šeimininkute vienoje iš mokyklų, tačiau išdirbau tik mėnesį. Teko išeiti dėl sveikatos problemų, buvo fiziškai per sunku dirbti, nors darbas tarp vaikų ir patiko“, – pasakoja moteris.
Ji kurį laiką gyveno pas draugę, tačiau netrukus tarp jų kilo konfliktas, kuris baigėsi tuo, kad moteris buvo priversta išeiti į gatvę. „Kai pagyveni ilgiau su žmogumi, geriau supranti, koks jis yra. Apsižodžiavome, draugė buvo neblaivi, pavartojusi psichotropinių medžiagų ir jai tiesiog susišvietė mane žiemą spaudžiant penkiolikos laipsnių šalčiui išmesti į gatvę“, – skaudžią išdavystę atsimena Agnė.
Kaip teigia moteris, buvo sunku net įsivaizduoti, kad gyvenimas gali taip staigiai apvirsti aukštyn kojomis: „Supratau, kad nebeturiu, kur pernakvoti, pradėjau ieškoti ir netikėtai atradau, kad „Carito“ Laikinieji namai teikia tokias paslaugas. Pasiskambinau ir susitariau, kad jie mane priims.“
Aplinka kėlė stresą
Po sunkių traumų ir sudėtingų išgyvenimų atsidūrusi Laikinuose namuose, Agnė iš pradžių buvo įsitempusi, nervinga, jautė baimę bei nepasitikėjimą savimi ir kitais.
Agnė pasakoja, kad susidūrimai su kitais čia gyvenančiais žmonėmis jai kėlė įtampą. „Prie visko prisidėjo dar ir stresas, nes supratau, tarp kokių žmonių atsiradau. Labai visko bijojau ir gal pusę metų jaučiau nuolatinį stresą nuo šitos aplinkos“, – pasakoja Agnė, kuriai su kitomis moterimis teko dalintis vienu kambariu.
Labai visko bijojau ir gal pusę metų jaučiau nuolatinį stresą.
Ten dirbantys socialiniai darbuotojai priėmė Agnę su didžiule atjauta, suteikė pagalbą ir palaikymą, kurio taip reikėjo, padėjo atkurti pasitikėjimą gyvenimu ir moteris pradėjo stotis ant kojų.
„Labai didžiuojuosi čia dirbančiais socialiniais darbuotojais. Man atvykus, jie labai empatiškai sureagavo į situaciją. Tikrai nesitikėjau, kad sureaguos taip supratingai ir humaniškai, bet jie sureagavo ir labai tuo džiaugiuosi. Čia darbas yra be galo sunkus, reikia prie kiekvieno žmogaus prisitaikyti. Jie atiduoda visą save, o žmonės, būna, to neįvertina.“
„Man buvo tikrai labai blogai, tai čia gavau ir nemokamą psichologo konsultaciją, – tęsia pasakojimą moteris. – Tada po truputį ši vieta padėjo nugalėti baimes, nukreipė tinkama linkme ir aš esu už tai labai dėkinga. Dabar jaučiuosi daug tvirtesnė ir stipresnė tiek emociškai, tiek dvasiškai ir fiziškai“, – sako Agnė.
Rizikos pasiliekant vienam krizės metu
Agnė prisipažįsta, kad gyvenimo pokyčiams prireikė laiko ir didžiulės kantrybės. Laikinuose namuose ji pragyveno daugiau kaip dvejus metus. „Kad viskas gyvenime taip sugriūtų, buvo pirmas kartas. Smūgis po smūgio, net šeima neturėjo, kuo man padėti. Tiesiog taip atsitiko.
Nutolau dėl šitų problemų tiek emociškai, tiek psichologiškai ir nuo savo šeimos, nutraukiau su ja ryšius. Bet praėjus kiek laiko, kai jau pagerėjo, pasisakiau šeimai – ji supratingai į tai reagavo, priėmė. Juk būna, kad žmonės atsitraukia dėl sunkumų nuo kitų“, – sako moteris.
Kartu su socialiniais darbuotojais Agnė nusprendė, kad norėtų gultis į ligoninę, kurioje paskirti vaistai ir poilsis padėjo susitvarkyti su situacija. Iš ligoninės grįžusi į Laikinuosius namus, moteris pradėjo dėliotis gyvenimo siekius.
Dažnas patyręs asmenines krizes nori kuo greičiau ir pats vienas pasiekti nusistatytus tikslus ir tas greičiausiai palaužia. „Kad ir kaip bebūtų gėda ar nedrąsu, vis tiek turi žengti tą žingsnį, jei nori gyvenime kažką pasiekti, kažką turi dėl to ir daryti. Turi priimti pagalbą, nes vienas nieko nepadarysi. Aš jau pasimokiau. Laikinieji namai priėmė mane tokią, kokia buvau, ir padėjo atsitiesti. Niekada nesi vienas, net kai taip atrodo“, – dalijasi Agnė.
Smūgis po smūgio, net šeima neturėjo, kuo man padėti.
Ji pasakoja, kad visada ieškojo geresnio gyvenimo, nuolat kažką veikė, mokėsi, bandė siekti karjeros. „Gyvendama Klaipėdoje, buvau papuolusi ir į ne kokias rankas, bet kapanojausi, stvėriausi. Viską gyvenime dariau pati, ir, žinote, būna, kai pati ir pati viską darai – ateina tas momentas, kada viskas subliūkšta, įvyksta perdegimas, išsekimas.“
Naujas gyvenimas – nauji tikslai
Agnė sako, kad jos požiūris į pačią Laikinųjų namų aplinką ir žmones, kurie čia apsigyvena, labai pasikeitė: „Dabar jau nebeimu taip aštriai, taip giliai ir asmeniškai visko. Kad ir empatiškas bei jautrus esu žmogus, bet išmokau nepriimti taip asmeniškai dėl savęs ir savo gerovės. Dabar į šią vietą žiūriu su dėkingumu.“
Šiuo metu Agnė – nebe Laikinųjų namų gyventoja, o savanorė. Ji grįžta į vietą, kuri kažkada buvo jos paskutinė viltis, ir padeda kitiems: „Aš tiesiog pati panorėjau sugrįžti. Iš pradžių gavau pasiūlymą pabudėti ir mielai sutikau, nes ir pati budėtojos darbą norėčiau susirasti. Savanoriaudama čia galvoju gauti rekomendaciją ir su ja toliau darbo ieškoti.“
Dabar Agnė gyvena savarankiško gyvenimo namuose, tačiau, kaip pati sako – nežada juose užsibūti. „Einu savanoriauti kaip į darbą, noriu ramiai viską susidėlioti ir be streso ieškotis darbo. Turiu antrą pusę, tai jau pradedame galvoti ir apie šeimą. Norėtųsi labai greitai visiškai atsistoti ant kojų, bet žinau, kad viskam reikia laiko ir tikiu, kad po truputį eisiu tik į priekį.“
