Mokinių neformaliojo švietimo centro atstovas, gamtininkas Almantas Kulbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ pasakoja apie vasaros simboliu tapusias ir kvapais nuotaiką praskaidrinančias liepas ir jų žydėjimą.
Liepos šiais metais žydėti pradėjo anksčiau, pastebi gamtininkas. Pasak jo, žmonės pirmiausia pamato želdynuose labai išplitusią rūšį, kuri natūraliai Lietuvoje neauga.
„Tai didžialapė liepa. Ji auga visai netoli – Vidurio Europoje, kur yra jos natūrali paplitimo vieta. Ji pradeda žydėti gerokai anksčiau – maždaug dešimt dienų. O štai mažalapė liepa, kuri natūraliai Lietuvoje auga, yra mūsų dendrofloros rūšis, žydėti pradeda maždaug prasidedant liepos mėnesiui“, – sako A. Kulbis.
Jei ankstyvą pavasarį pirmieji sužydi lazdynai ir alksniai, tai vėliausiai pražysta būtent liepos. Žmones itin masina jų žiedų skleidžiamas kvapas. Tiesa, ne tik žmones – liepų žiedų kvapui neatsispiria ir bitės.
„Liepų žiedų medus yra tikrai ypatingas. Maža to, bičių ir liepų santykis yra unikalus. Dažniausiai aviliai gaminami iš liepos medienos, o liepžiedžiai tiek pilni nektaro, kad gali net jo lašas ant nosies nukristi – bitės tikrai tai vertina. Viena didelė, stambi ir žydinti liepa gali atstoti maždaug hektarą grikių lauko.
Taigi, liepa yra didelė vertybė ne tik bitėms, bet ir bitininkams. Dėl šios priežasties liepa yra labai pageidautinas medis, ne veltui ji nuo seno sodinta prie namų – ten, kur buvo bičių, – dėsto A. Kulbis. – Labai įdomu, kad miškuose yra vietų, kuriose jau nėra jokio žmogaus ženklo, tačiau liepos išduoda, kad ten buvo sodyba.“
Jei natūraliai augantys ąžuolai ir ąžuolynai yra mums gerai pažįstami, tai natūraliai augančios liepos, o juo labiau – liepynai – tikra retenybė! Gamtininkas patvirtina, kad Lietuvoje yra liepynų, tačiau jų skaičiuojama labai mažai.
„Tik 0,2 proc. visų mūsų miškų užima liepynai, o ir tie patys nėra tokie, kaip kad Pietų Europoje, kur įeini ir pasijauti tarsi mūsų pušynuose – vien liepos, gryni liepynai. Lietuvoje liepos auga su kitais plačialapiais medžiais ir sudaro mišrių miškų tipą.
Sąlyginai galima sakyti, kad mūsų šalies liepynai auga derlinguose dirvožemiuose – ten, kur pušys tikrai neaugs. Liepos mėgsta upių slėnius, bet ne pačias žemiausias ir labiausiai įmirkusias vietas, o labiau šlaitus. Taigi, šlaitas ir juo labiau derlingas šlaitas yra ideali vieta augti liepoms“, – išsamiai aiškina A. Kulbis.
Liepa gali gyventi labai ilgai. Kitose Europos šalyse galime rasti liepų kurioms 600-800 ar net tūkstantis metų. Dažniausiai tai būna didžialapės liepos. Čekai turi netgi seniausių liepų albumą išsileidę.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje saugomi ne tik itin seni ar išskirtinės formos ąžuolai, bet ir liepos. Mūsų šalyje esti apie 50 liepų-gamtos paveldo objektų.
„Bijau sumeluoti, bet pagal medžius-paveldo objektus, liepos yra antroje vietoje, – svarsto gamtininkas. – Yra gražiausia liepa, storiausio kamieno, seniausia, turinti išskirtinę istoriją. Pavyzdžiui, Švenčionių rajone, Šventos kaime, yra liepų pavėsinė, kur keliolika liepų auga ratu it sesės ir natūraliai sudaro pavėsį. Tai vienintelė tokia išskirtinė liepų pavėsinė.“
Pasak gamtininko, nors jau kai kurios liepos, augančios saulėkaitoje, nužydėjo arba dabar žydi, kitos gi, augančios miškuose ir užgožtos kitų medžių, žydi silpniau ir savo žiedais neretai džiugina visą liepos mėnesį.
„Beje, liepos svarbą mūsų regione parodo ir tai, kad tik lietuviai ir baltarusiai vidurinįjį vasaros mėnesį vadina būtent liepos garbei. Medaus, bičių ir liepų santykis šį mėnesį nuo seno daro itin svarbų lietuvių savimonėje“, – dėsto Mokinių neformaliojo švietimo centro atstovas, gamtininkas A. Kulbis.
Visas pokalbis su gamtininku A. Kulbiu apie liepas – laidos vaizdo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
