Prieš kurį laiką kalbininkai beveik nesipriešino norintiems pakeisti daug metų galiojusias ištekėjusių moterų pavardes. Dabar jos leidžia paslėpti šeimyninį statusą, pavyzdžiui, vietoj Kazlauskienės ir Kazlauskaitės leidžiama vartoti Kazlauskę. Žinomam kalbininkui Aldonui Pupkiui tai labai nepatinka. „Mūsų Užnemunėj šitokios pavardės turi labai ryškią neigiamą prasmę“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ tikina profesorius.
Yra tokių žmonių, kurie, įžengę į devintą dešimtį, sako: „darbo man netrūksta“. Legendinis kalbininkas, profesorius, daugelio kultūros, kūrybinių profesijų žmonių kalbos mokytojas Aldonas Pupkis tvirtina, kad ir dabar darbo turi dar labai daug.
Prisiminimai apie Vilniaus universitetą spaudžia A. Pupkiui širdį. Išsiskirti su akademine bendruomene profesoriui buvo itin sunku. Pirmosiomis pensijos dienomis veiklus vyras net namie vietos nerado.
Vis dėlto nostalgija ilgai netruko – tol, kol kalbos tyrinėjimai tą laiką išstūmė. Ir taip iki šios dienos. „Iš kelių žodžių ar sakinių galima perprasti žmogų: jo būdą, charakterį, pagarbą kalbai. Kalba daug ką apie žmogų pasako“, – tvirtina 84-erių kalbininkas A. Pupkis.
Paklaustas, kaip svarbu yra išlaikyti tikrą lietuvių kalbą, profesorius tikina, kad visų pirma tai priklauso nuo to, kokios lietuvių kalbos norime ateityje. „Ar norėsime tą kalbą matyti kaip labai savitą, žodingą, ar tik turėti pagrindines sąvokas?, – retoriškai klausia kalbininkas. – Ar norime būti lietuviais, ar nenorime – štai kur klausimas.“
Lietuvių kalbos galimą nunykimą pašnekovas įsivaizduoja tuomet, kai vis labiau lietuviškas frazes pradėsime keisti vertiniais. Jų, anot Aldono, jau ir taip apstu.
„Taip vertėme iš lenkų, paskui iš rusų kalbų. Inteligentai pradėjo versti iš vokiečių kalbos. Vakarų Lietuvoje daug tų vertinių iš vokiečių kalbos atsirado. Jeigu mes visus vertinius priimsime ir savo gerų žodžių atsisakysime, tai kalboje pradės veistis gausybė svetimų, nebūdingų mūsų šnekai žodžių“, – įspėja lietuvių kalbos puoselėtojas.
Juk kiekvienas žodis, anot pašnekovo, turi savo istoriją ir šaknis. Apskritai daugybė kaimo daiktų išnyko, o su jais ir žodžių.
„Jeigu jų nebus žodynuose, jeigu jų nebus stengiamasi kaip nors eksploatuoti, pavyzdžiui, galima būtų pagalvoti apie kokį grožinį kūrinį, eilėraščius ar dar kur, kur šios senienos labai tiktų. Tai didelis turtas. Tam ir turime didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Jame surašyta daugybė žodžių, kurių, net mes, patys kalbininkai, neiškart suprantame“, – šypsosi A. Pupkis.
Bet būna ir atvirkščiai. Štai kalbininkai beveik nesipriešino dėl noro pakeisti daug metų galiojusias ištekėjusių moterų pavardes. Dabar jos leidžia paslėpti šeiminį statusą, ir tai daugeliui patinka. Negana to, norima tas pavardes dar labiau modernizuoti.
„Pavyzdžiui, šalia Kazlauskienės ir Kazlauskaitės buvo leista vartoti Kazlauskę. Žodžiu, be šeiminę padėti nurodančių priesagų. Man tokios pavardės nepatinka, nes aš jaučiu dar labai smarkiai išlaikęs savo gimtąją tarmę, – tvirtina pašnekovas. – O mūsų Užnemunėj šitokios pavardės turi labai ryškią neigiamą prasmę. Jos labai neigiamai apibūdina moterį.
O dabar dar nori įteisinti pavardes su galūne „a“. Tai čia, iš tiesų, stumiamas kitų kalbų modelis. Visiškai. Jeigu vyras yra Varna, tai moteris pagal anas taisykles turėtų būti Varnė. O dabar jau norima, kad ir vyras, ir moteris būtų Varna. Dar aiškiau patampa, kai mes susiduriame su tomis pavardėmis, kurios turi nelietuviškas priesagas. Pavyzdžiui, yra Nedzinskas. Tai pagal dabartinį nutarimą turi būti Nedzinskė. O dabar, jei nori daryti su galūne „a“, tai būti Nedzinska. Tai iškarto mums signalizuoja, kad tai ne lietuvių kilmės žmogus.“
Profesorius juokiasi iš kalbų, kad vyresniajai kartai pasitraukus, pavardes sumoderninti bei kitus žodžius keisti vertiniais taps paprasčiau. Anot A. Pupkio, atsiras ir kitų, jaunų lietuvių kalbos saugotojų.
Visas pokalbis su profesoriumi A. Pupkiu – LRT TELEVIZIJOS laidos „Mano pasas meluoja“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
