Karo medikas mena vaizdus iš Afganistano: ligoninėse – po kelis žmones lovoje ir akistata su iki dantų ginkluotais talibais

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2021.09.04 07:00
Vilius Kočiubaitis misijoje Afganistane

Kraštovaizdis – it Mėnulyje, ligoninėse – po kelis pacientus ant vienos lovos, aplink – ginklai, baisus skurdas, narkotikai, korupcija. Tokį vaizdą prisimena Afganistane tris misijas atlikęs karo gydytojas, majoras Vilius Kočiubaitis. „Naiviai tikėjau, kad Afganistanas bus atstatytas“, – apgailestauja stebėdamas, kas šiandien vyksta Kabule. Pats akistaton su talibais stojęs medikas tiki: greit iš ten nebesulauksime jokių žinių.

Šalis: Afganistanas. Vieta: karo ligoninės Kabule, Čagčarane. Pacientai: NATO kariai, civiliai, tarp kurių – ir vietos gyventojai. Nusiskundimai: šautinės žaizdos, minų sužalojimai, nudegimai, traumos, maliarijos, avitaminozės atvejai.

Tokie ligoniai patekdavo į Afganistane misijas atlikusio karo gydytojo Viliaus Kočiubaičio rankas. Majoro laipsnį turintis medikas pirmą sykį Kabule nusileido 2004 metais, vėliau į šalį sugrįžo dar du kartus.

Troškau, kad iš kariuomenės liktų prisiminimas, jog nuveikiau ką nors realaus ir suteikiau pagalbą tiems, kuriems jos reikėjo.

Vaizdas karo ligoninėje: nuo šautinių žaizdų iki maliarijos

Kalbėdamas su portalu LRT.lt V. Kočiubaitis atvirauja, kad į Afganistaną patraukė išbandymų alkis – darbas kabinete palinkus prie popierių jau buvo pakyrėjęs. „Norėjosi įgyti patirties, pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo Afganistanas. Troškau, kad iš kariuomenės liktų prisiminimas, jog nuveikiau ką nors realaus ir suteikiau pagalbą tiems, kuriems jos reikėjo“, – pirmą išvykimą prisimena 30 metų skubiosios medicinos srityje dirbantis V. Kočiubaitis.

Pirmą sykį Afganistane lietuvis kartu su vokiečiais ir prancūzais dirbo didžiulėje vokiečių karo ligoninėje šalia Kabulo, antrąjį – Čagčarane, Goro provincijoje. Pastarajame į NATO provincijos atkūrimo misiją išvykę lietuviai patys statė karo ligoninę.

„Pradžioje ligoninė buvo pastatyta iš vienuolikos pripučiamų palapinių. Joje buvo dvylika stacionarų, laboratorija, reanimacijos ir rentgeno skyriai, net operacinė, kurioje atlikome pirmą operaciją. Mūsų kariui reikėjo skubios pilvo operacijos, o naktį negalėjome jo evakuoti į Kabulą ar Heratą, tad operaciją atlikome patys. Ligoninėje dirbome keturiese, turėjome greitosios pagalbos automobilį, su kariais vykdavome į patruliavimus“, – prisimena V. Kočiubaitis.

Sykį turguje dėl neatsargaus žibalo ar dujų naudojimo įvyko sprogimas, apdegė 10 moterų, 8 iš Goro provincijos pervežėme į Kabulą.

Trečią kartą į Agfanistaną medikas grįžo 2011 metais – tada su Ukrainos, Sakartvelo medikais daugiausia gydė vietos gyventojus. Per dieną ligoninė priimdavo apie 50 ligonių, joje būdavo atliekamos 2–3 operacijos, dvi – priešpiet, viena – popiet. Lietuvis daugiausia gydė vaikus ir moteris.

„Dirbome ir su Afganistano medikais. Teko daug ko pasimokyti. Maliarija, tuberkuliozė, mitybos sutrikimai, avitaminozė – man šios ligos buvo naujos. Tekdavo gydyti ir nudegimus. Sykį turguje dėl neatsargaus žibalo ar dujų naudojimo įvyko sprogimas, apdegė 10 moterų, 8 iš Goro provincijos pervežėme į Kabulą.

Į ligoninę atvykdavo ir minų sužalotų pacientų. Skaičiuojama, kad šiuo metu Afganistane dar likusios apie 10 mln. neiškastų minų. Ačiū Dievui, mūsų kariai per tą laiką nepatyrė baisių sužeidimų ar traumų, nors teko gydyti ant minos užvažiavusius ukrainiečius. Sprogo jų mašina, laimei, visi liko gyvi“, – pasakoja V. Kočiubaitis.

Sunku pasakyti, kaip išleisdama mane į misijas jausdavosi žmona, nors ji pati buvo kariškė. Žinoma, kiekvienas išsiskyrimas pusei metų buvo sunkus, paliko pėdsaką visam gyvenimui.

Kol vykdė misijas Afganistane, karo mediko namuose laukė žmona, sūnus ir dukra. Iš viso svetur V. Kočiubaitis praleido pusantrų metų. Pripažįsta – išsiskyrimas nebuvo lengvas, tačiau pareiga yra pareiga. „Sunku pasakyti, kaip išleisdama mane į misijas jausdavosi žmona, nors ji pati buvo kariškė. Žinoma, kiekvienas išsiskyrimas pusei metų buvo sunkus, paliko pėdsaką visam gyvenimui.

Kai išvykau pirmą kartą, nebuvo galimybės bendrauti internetu, telefonu susisiekti taip pat buvo sudėtinga. Tik vėliau jau galėdavome šnekėti per skaipą, tad tapo kiek lengviau, su šeima galėdavau kalbėtis būdamas savo kambaryje. Vis dėlto visus kartus vykau galvodamas, kad esu gydytojas, karys, todėl turiu vykdyti įsakymus ir gydyti žmones“, – sako V. Kočiubaitis.

Pamenu, kai pirmą sykį atvykome į Gorą, oro uoste nieko nebuvo – gulėjo tik numušto rusų lėktuvo griaučiai, pakilimo takas buvo pavojingai per trumpas.

Nusileidus – numušto lėktuvo liekanos, baisus skurdas, narkotikai

Per pirmą misiją Kabule medikas nedaug keliavo po Afganistaną – dirbo uždaroje teritorijoje, dėl pavojaus saugumui retai palikdavo bazę. „Tačiau, kai atvykau į Goro provincijos sostinę Čagčaraną, pasijutau kaip Mėnulyje: kalnai, jokios augalijos, tik kad labai karšta, +40 laipsnių. Tiesa, per miestą tekėjo upė, bet ji buvo užteršta. Į akis iš karto krito neįtikėtinas skurdas. Ligoninėse – po kelis pacientus ant vienos lovos, kai kurie – netgi po lova, aplink susispietusi visa šeima, trūksta higienos, visur nešvara, ligos.

Kai į miestą sugrįžau 2011 metais, viskas jau buvo pasikeitę: keliai – asfaltuoti, gatvės – apšviestos, iškeltos palydovinės antenos, įvestas mobilusis ryšys, pastatyta mokykla, hidroelektrinė, ligoninė su milijonine įranga, iškastas gręžinys. Buvo atnaujintas ir oro uostas, įrengta moderni dispečerinė. Pamenu, kai pirmą sykį atvykome į Gorą, oro uoste nieko nebuvo – gulėjo tik numušto rusų lėktuvo griaučiai, pakilimo takas buvo pavojingai per trumpas“, – prisimena V. Kočiubaitis.

Afganistaniečių mentalitetas toks, kad jeigu ko nors neturi – avių bandos, žemės, vandens kanalui, vadinasi, reikia atimti iš kito. Jau 40 metų kovoja ištisi kaimai su kaimais, šeimos su šeimomis, klanai su klanais.

Vaizdas Čagčarane per keletą metų pasikeitė ne be kitų šalių pagalbos. Karo medikas pasakoja, kad afganistaniečiai jau ne vieną dešimtmetį užsiėmę kariavimu ir apie miestų statymą, ekonomikos klestėjimą ar net maisto atsargas patys beveik negalvoja.

„Afganistaniečių mentalitetas toks, kad jeigu ko nors neturi – avių bandos, žemės, vandens kanalui, vadinasi, reikia atimti iš kito. Jau 40 metų kovoja ištisi kaimai su kaimais, šeimos su šeimomis, klanai su klanais. Šiuo metu dviem užaugusioms kartoms kova yra įprastas gyvenimo būdas.

Jie negalvoja apie darbą, negali apsirūpinti maistu – neturi žemdirbystės įgūdžių, o ir kalnuotose vietovėse niekas neauga. Pastaruosius 20 metų 80 proc. maisto į Afganistaną atkeliaudavo iš įvairių užsienio labdaros organizacijų: Pasaulio maisto programos, UNICEF, Pasaulio sveikatos organizacijos. Pagrindinis afganistaniečių pajamų šaltinis – narkotikų verslas“, – pasakoja V. Kočiubaitis.

Pagrindinis afganistaniečių pajamų šaltinis – narkotikų verslas.

Įvairios organizacijos iki šiol rūpinosi ne tik Afganistano gyventojų maistu, drabužiais, bet ir medikamentais, skiepais – gydė moteris, vaikus, vykdė tuberkuliozės, meningito ir kitokias programas.

„Matėme, kaip sunkvežimiais būdavo atgabenami medikamentai, skiepai, patys vykdėme projektus, kuriais medikamentams būdavo skiriama po 100 tūkst. JAV dolerių. Medicininę paramą afganistaniečiams skyrė ir Japonijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Europos šalių organizacijos“, – kalba V. Kočiubaitis.

Galima sakyti, kovojome už afganistaniečių širdis ir sielas.

Akistata su talibais per plauką nesibaigė pražūtingai

V. Kočiubaitis pasakoja, kad į misijas išskridusių lietuvių užduotis buvo rūpintis Afganistane veikiančių užsienio organizacijų darbuotojų saugumu. „Organizacijos plėtojo miestų infrastruktūrą, kūrė mokyklas, ligonines, pastatė šiuolaikinį kalėjimą, nes ankstesniame buvo baisios sąlygos. Kitaip tariant, kūrė sąlygas, kuriomis galėtų gyventi normalus 21 amžiaus žmogus.

Mūsų uždavinys buvo užtikrinti tose organizacijose dirbančių žmonių saugumą. Juos visur lydėdavome ir buvome pasirengę spręsti kylančius konfliktus, taip pat gydėme vietos ligonius, organizuodavome jų gabenimą sraigtasparniais ar lėktuvais į didesnes karo ligonines ar net kitas šalis, vietos ligoninėje vedėme mokymus, skaitydavome paskaitas. Galima sakyti, kovojome už afganistaniečių širdis ir sielas“, – sako dvidešimt metų Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju tarnavęs V. Kočiubaitis.

Jau ruošėmės pasiimti kūną, kai prigužėjo pilnas kiemas talibų. Iš karto nesupratau, nors vizualiai nuo kitų jie skiriasi tuo, kad yra ginkluoti it banditų gauja.

Goro provincijoje, kur darbavosi lietuvis, talibai dažniausiai apsilankydavo žiemą – čia atvykdavo pailsėti nuo šalies pietuose nesibaigiančių kovų. Sykį ir pačiam V. Kočiubaičiui teko stoti akistaton su Afganistaną užėmusio judėjimo atstovais. Vieną naktį lietuvis su kitais misijos dalyviais išvyko parsivežti iš vietinės ligoninės už 20 kilometrų nuo Čagčarano gulėjusių žuvusio Europos piliečio palaikų.

„Jau ruošėmės pasiimti kūną, kai pilnas ligoninės kiemas prigužėjo talibų. Iš karto nesupratau, nors vizualiai nuo kitų jie skiriasi tuo, kad yra ginkluoti it banditų gauja. Nė vienas iš kelių dešimčių vyrų nekalbėjo angliškai, tik įnirtingai kažką tarėsi. Supratau, kad jie norėjo atimti europiečio kūną ir pareikalauti išpirkos, bet susiskambinę, matyt, su vadu nusprendė leisti mums pasiimti lavoną. Jeigu būtų neleidę ir mes būtume pasipriešinę, būtume greitai sutvarkyti. Jauku tikrai nebuvo“, – prisimena V. Kočiubaitis.

Matyt, patys amerikiečiai manė, kad čia bus mažiausiai metų klausimas.

„Naiviai tikėjau, kad Afganistanas bus atstatytas“

Karo medikas prisimena – kai trečią kartą išvykęs misijon pamatė, kaip iš tolo žiba iškilęs Čagčaranas, manė, jog skurdo krečiama šalis ima stotis ant kojų.

„Naiviai tikėjau, kad Afganistanas bus atstatytas, todėl turiu pripažinti, kad man buvo labai netikėta, jog dabar talibai per 10 dienų užėmė Kabulą. Juk pats mačiau galingą amerikiečių kariuomenę su naujoviškomis informacinėmis technologijomis, išplėtota aviacija, bepiločiais lėktuvais. Matyt, patys amerikiečiai manė, kad čia bus mažiausiai metų klausimas“, – svarsto naujienų iš Kabulo užsienio žiniasklaidoje nepraleidžiantis V. Kočiubaitis.

Iš kitos pusės, tarp pačių Afganistano gyventojų ginti šalies bemaž nėra kam, sako V. Kočiubaitis. Nacionalinė kariuomenė balansuoja ties žlugimo riba, o šalyje viešpatauja grupuotės, turinčios savo kariuomenę: puštūnai (sudarantys beveik 98 proc. Talibano narių), tadžikai, uzbekai, turkmėnai, chazarai.

Per visą laiką Afganistanui buvo skirta 1 000 milijardų dolerių paramos. Pasirodo, pinigai atsidurdavo bankuose pas korumpuotus valdininkus, karo vadus, dvasinius lyderius.

„Pavyzdžiui, jeigu nacionalinė kariuomenė jaunuoliui siūlo 40 JAV dolerių per mėnesį, o kokios nors grupuotės karo vadas pasiūlo 45 dolerius, jis nė negalvodamas eis ten, kur siūlo daugiau. Juo labiau kad afganistaniečiams svarbiausia, ką sako Alacho atstovas žemėje, dvasinis lyderis mula.

Nacionalinė Afganistano kariuomenė išsilakstė, nes nematė, ką ginti, – Vyriausybė ir kitos šalies struktūros yra labai korumpuotos. Per visą laiką Afganistanui buvo skirta 1 000 milijardų dolerių paramos. Pasirodo, pinigai atsidurdavo bankuose pas korumpuotus valdininkus, karo vadus, dvasinius lyderius. Realiai Afganistanas kaip valstybė neegzistuoja, todėl talibai, galima sakyti, neturėjo su kuo kovoti“, – kalba V. Kočiubaitis.

Radikalų islamą išpažįstantiems talibams, tikintiems, kad susprogdinę kitatikius pateks į rojų, nereikia išsimokslinusių žmonių, jų pagrindinis tikslas – tamsi liaudis.

Liūdnos ateities prognozės: „Greit nežinosime, kas iš tiesų ten dedasi“

Kalbėdamas apie Afganistano ateitį, karo medikas sako: greičiausiai šalis grįš į viduramžius. „Neliks nei universitetų, nei mokyklų, ypač mergaitėms. Bus nebent religinės talibų mokyklos, kuriose mokoma kelių Korano eilučių ir skaičiuoti iki 100. Radikalų islamą išpažįstantiems talibams, tikintiems, kad susprogdinę kitatikius pateks į rojų, nereikia išsimokslinusių žmonių, jų pagrindinis tikslas – tamsi liaudis.

Pagalbą Afganistane teikiančios organizacijos nutraukė veiklą, kadangi talibai jas kaltina tuo, kad jos, prisidengusios labdaros tikslais, neva propaguoja krikščionybę, todėl Afganistanui gresia badas, ypač žiemą. Apie medicininį aprūpinimą taip pat negali būti nė kalbos, nes visi vaistai į šalį atkeliaudavo iš užsienio organizacijų“, – kalba V. Kočiubaitis.

Šalies periferiniuose regionuose jau dabar žudomi žurnalistai, iš namų išvedami žmonės, tarnavę policijoje, talkinę NATO kariams ir panašiai. Kur jie išvedami – į kalėjimą, nužudyti? Niekas nežino.

Karo medikas neslepia: sunku protu suvokti situaciją, skauda širdį dėl nukentėjusių žmonių, kyla nerimas dėl to, kad ilgainiui žinių iš Afganistano sulauksime vis mažiau.

„Afganistane dar laukia virš šimto tūkstančių neevakuotų žmonių. Jų sąrašus turintys talibai nepaliks tų žmonių ramybėje. Šalies periferiniuose regionuose jau dabar žudomi žurnalistai, iš namų išvedami žmonės, tarnavę policijoje, talkinę NATO kariams ir panašiai. Kur jie išvedami – į kalėjimą, nužudyti? Niekas nežino.

Tuos žmones talibai traktuoja kaip vakariečių šnipus, agentus, kaltina krikščionybės platinimu, o už tai gresia tik viena bausmė – mirties. Talibų taktika – pasirūpinti, kad nieko absoliučiai neliktų. Tikėtina, kad ilgainiui iš Kabulo bus išvarytos televizijos, todėl nežinosime, kas iš tiesų ten dedasi“, – sako V. Kočiubaitis.

O kol įvykiai iš Kabulo vis dar transliuojami pasauliui, nesunku pastebėti, kad talibai apsiginklavę pačių amerikiečių palikta amunicija, sako V. Kočiubaitis: „Per televiziją matyti, kad talibai vaikšto su amerikiečių ginkluote: ten liko sandėliai su ginklais, šarvuočiais, kulkosvaidžiais, automatais, sraigtasparniais.“

Žinau šeimų, kurios išsiskyrė, gydytojų, kurie po Afganistano paliko Lietuvą ir išvyko dirbti į Skandinavijos šalis, Angliją. Man taip pat liko skaudžių prisiminimų.

Po misijų klostėsi įvairiai: rašė knygas, mokėsi gyventi su protezais

Po misijų Afganistane V. Kočiubaitis grįžo į gimtąjį Vištytį, kur gimė, užaugo ir baigė mokyklą. Šiuo metu medikas dirba, kaip pats sako, svajonių darbą – ne tik Vištyčio, bet ir aplinkinėse ambulatorijose.

„Tenka važinėti į penkias darbo vietas. Niekas nenori eiti dirbti į periferiją – jaunas žmogus gali iš Kauno į Vištytį atvykti kartą per savaitę, bet jis niekada čia neapsigyvens. Jaunimas orientuojasi į didžiuosius miestus arba užsienį. O man šis darbas – svajonių. Asmeniškai pažįstu visus pacientus, džiaugiuosi žmonėmis, tikiuosi, ir jie manimi džiaugiasi. Beje, Vištytyje gera aura, galiu rašyti knygas. Man smagu čia kurti ir dirbti žmonių labui“, – sako V. Kočiubaitis.

Jis – romanų „Miestelis, kuris buvo Jo“ (2012), „Afganistano daktaras“ (2017) ir monografijos „Vištytis“ (2015) autorius, neseniai pasirodė nauja V. Kočiubaičio knyga „Gydytojai miršta kitaip“, o kitais metais, prasitaria, dienos šviesą turėtų išvysti dar viena knyga.

Afganistaniečiai gyvena skurde – neturi materialinių gėrybių, kurias galėtų vertinti, bet turi tikėjimą. Manau, tai kažkiek keitė mano paties pamąstymus apie materialinį pasaulį.

Afganistano daktaras atvirauja – potrauminės patirtys sugrįžus iš misijų nepasivijo, nors būdavo bemiegių naktų, košmarų. Neslepia, kad buvo karių, kurie Afganistane neištvėrė, nepajėgė adaptuotis fiziškai, psichologiškai. Tiesa, vos vienetai, mat į misijas vykdavo itin motyvuoti, stiprūs vyrai ir moterys.

„Žinau šeimų, kurios išsiskyrė, gydytojų, kurie po Afganistano paliko Lietuvą ir išvyko dirbti į Skandinavijos šalis, Angliją. Man taip pat liko skaudžių prisiminimų. Kad ir dviejų vaikų mirtis, kurią mačiau savo akimis. Bet gal tie prisiminimai glūdi pasąmonėje“, – svarsto V. Kočiubaitis.

Vis dėlto jis sako labiau sielvartaujantis ne dėl to, kas buvo, o dėl to, kas šiuo metu vyksta Afganistane. Patirtis, kurią parsivežė iš misijų, labiau teigiama nei neigiama, išmokiusi kitaip vertinti tai, ką turi. „Afganistaniečiai gyvena skurde – neturi materialinių gėrybių, kurias galėtų vertinti, bet turi tikėjimą. Manau, tai kažkiek keitė mano paties pamąstymus apie materialinį pasaulį“, – sako V. Kočiubaitis.

Ir nors ši istorija susiklostė sėkmingai, po misijų Afganistane liko daug apšaudytų, sužalotų karių. Kai kuriems, jei išgyveno, teko reabilituotis specialiose klinikose Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, kai kurie iš jų dabar gyvena su kūno dalių protezais, sako karo veidą iš arti matęs gydytojas.

Taip pat skaitykite