Gyvenimas

2021.08.30 07:50

Grįžusi iš užsienio, trijulė tapo Triškonių kaimo žvaigždėmis: senoje kaimo troboje atidarė šokolado cechą

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.08.30 07:50

Prieš pandemiją Karolina ir jos mylimasis Ernestas su broliu Šarūnu nusprendė – mes darbus užsienyje, grįš į Lietuvą ir atidarys rankų darbo šokolado cechą. „Tikri drąsuoliai“, – matyt, dingtelėjo ne vienam, kai trijulė gamyklą įrengė senoje troboje vos keletą šimtų gyventojų turinčiuose Triškoniuose. Vietos žvaigždėmis tapę šokoladininkai džiaugiasi: pasirodo, ir tėvynėje gyvenimas gali būti saldus.

Škotijoje nesijautė savi

Į gimtuosius Triškonius Karolina Sipavičiūtė su pakruojiečiu širdies draugu Ernestu Leimontu sugrįžo prieš pat pandemiją. Iki tol porą metų gyveno ir dirbo Škotijoje – ten bandė įminti šokolado gamybos mįsles.

„Dirbome nedideliame rankų darbo šokolado fabrike, šalia jo veikė ir kavinė, kurioje buvo parduodami mūsų gaminami saldainiai. Ten ir išmokome šokolado gamybos technikos“, – portalui LRT.lt pradeda pasakoti Karolina.

Į Lietuvą jaunuolius parviliojo tėvynės šauksmas ir noras turėti ką nors savo – kad ir šokolado gamybos cechą. „Škotijoje nesijautėme savi. Pagalvojome, kad darbą, kurį dirbome ten, galime pabandyti perkelti į Lietuvą, o tada būsime patys sau vadovai“, – emigracijoje aplankiusią mintį prisimena moteris.

Triškoniuose turėjau namą, tad pamanėme, kad pasinaudosime proga ir išnaudosime turimas patalpas – nereikės mokėti už nuomą. Tame name ir įsirengėme šokolado gamybos cechą.

Senoje kaimo troboje įrengė modernų cechą

Į Lietuvą Karolina ir Ernestas parskrido jau turėdami aiškų norą – gaminti rankų darbo šokoladinius skanėstus. Tik aplinkiniai nustebo, kai jaunuoliai pareiškė šokolado fabriką atidarysiantys Triškoniuose – Pakruojo rajone esančiame kaime, neturinčiame nė 300 gyventojų.

„Triškoniuose turėjau namą, tad pamanėme, kad pasinaudosime proga ir išnaudosime turimas patalpas – nereikės mokėti už nuomą. Tame name ir įsirengėme šokolado gamybos cechą, – paprastai, lyg kalbėdama apie orą, dėsto Karolina. – Buvo įvairių reakcijų. Vieni sakė, kad mūsų laukia daug darbo, kiti – kad bus sunku atitikti visus reikalavimus, atlaikyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimą. Buvo ir tokių, kurie palaikė.“

Pavyzdžiui, pasaulyje garsus šokoladininkas Williamas Curley. Karolina pasakoja, kad su juo dirbdamas Londone susipažino Ernesto brolis Šarūnas Leimontas, taip pat palaikęs šokolado gamybos mintį. Pripažintas šokolado meistras jaunuoliui iš Lietuvos padovanojo savo knygą ir padrąsino: jūsų sumanymas – nuostabus.

Kurį laiką tiesiog sėdėjome namie ir nežinojome, kas bus, gausime finansavimą ar ne. Galvojome, kad jeigu negausime, greičiausiai važiuosime atgal į užsienį.

Pagelbėjo Užimtumo tarnybos parama

Taigi, idėja buvo, iš užjūrio į pagalbą grįžo Ernesto brolis Šarūnas, tačiau jaunuoliams trūko dalies pinigų. Maža to, atsirito pirmoji koronaviruso banga.

„Į Lietuvą grįžome neturėdami užtektinai santaupų. Laimė, pasidomėję sužinojome, kad yra daug galimybių gauti paramą. Pabandėme parašyti paraišką Užimtumo tarnybai. Mums pasisekė – gavome finansavimą reikalingai įrangai“, – pasakoja Karolina.

Tiesa, procesas pareikalavo nemažai kantrybės, mat dėl karantino buvo vis atidėliojama paraiškos pateikimo data, vėlavo ir atsakymas. Šie keletas mėnesių ir buvo sunkiausi visoje verslo kelionėje, pripažįsta pašnekovė.

„Kurį laiką tiesiog sėdėjome namie ir nežinojome, kas bus, gausime finansavimą ar ne. Galvojome, kad jeigu negausime, greičiausiai važiuosime atgal į užsienį“, – sako Karolina.

Pamenu, su nerimu laukėme pirmų užsakymų. Su jauduliu ir didele atsakomybe juos pakavome. Nors buvo nedideli, užsakymai mums suteikė labai daug džiaugsmo.

Laimė, keisti planų neteko. Už paramos pinigus jaunuoliai įsigijo reikalingą cecho įrangą, o iš santaupų savo rankomis pasidarė seno Karolinai priklausančio namo remontą. „Vaikinai gyvenime nebuvo dirbę prie statybų, bet domėjosi, konsultavosi su specialistais, internete žiūrėjo vaizdo įrašus. Manau, mums visai neblogai pavyko“, – šypsosi Karolina.

Aplinkinių gąsdinimai apie kone neįveikiamus įmonės steigimo barjerus ir gandais apipintą Maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimą taip ir nepasitvirtino. Juos pakeitė žmogiškas smalsumas, šypteli Karolina.

Ar seksis, nežinojo – kliovėsi vidiniu jausmu

Internetinė šokolado parduotuvė „Komplimentai“ virtualias duris atvėrė šių metų sausio 23 dieną, per karantiną. „Pamenu, su nerimu laukėme pirmų užsakymų. Su jauduliu ir didele atsakomybe juos pakavome. Nors buvo nedideli, užsakymai mums suteikė labai daug džiaugsmo“, – prisiminusi šypsosi Karolina.

Prieš atidarydami šokolado cechą ir internetinę parduotuvę, šeimininkai sako jokių tyrimų, ar verslas bus sėkmingas, neatlikę – pasikliovė tikėjimu, kad jeigu darys, ką sugeba ir mėgsta, patiks ir žmonėms.

„Žinoma, domėjomės, kokius gaminius parduoda kiti Lietuvos šokolado gamintojai, o jų yra ne vienas, tačiau produkcija nuo mūsiškės šiek tiek skiriasi. Kai nutarėme gaminti šokoladinius saldainius su įvairiais įdarais, tikėjome, kad žmonėms patiks, tad tiesiog nutarėme pabandyti“, – kalba Karolina ir priduria: atrodo, kad planas išdegė.

Vietiniai noriai perka ir dovanoja saldainius po miestus išvažinėjusiems vaikams, vaišina saldainiais kitus besididžiuodami, kad tai jų krašto gaminys.

Saldainių partiją pagamina per 3 valandas

Citrinų ar apelsinų žievelės šokolade, saldainiai su sūria karamele, imbierais, kava, šaltalankiais – tokių ir daug kitokių saldainių galima įsigyti iš „Komplimentų“. Viskuo – nuo receptų, saldainių gamybos, pakavimo ir to, kaip saldėsiai nukeliauja į pirkėjų namus, rūpinasi Karolinos, Ernesto ir Šarūno trijulė.

„Kauno kolegijoje baigiau viešojo maitinimo specialybę, užsienyje daugiausia dirbau gamyboje, tad ir čia rūpinuosi saldainių gamybos reikalais. Ernestas prižiūri mūsų interneto svetainę, fotografuoja produktus, pakuotes. Šarūnas bendrauja su tiekėjais, pirkėjais, rūpinasi socialiniais tinklais. Visi turime savo darbus ir kol kas puikiai susitvarkome, tačiau manome, kad ateityje, ypač prieš didžiąsias žiemos šventes, tikrai reikės papildomų rankų“, – sako Karolina.

Šokolado meistrė pasakoja, kad saldainių partiją paruošia per maždaug tris valandas. Viską daro savo pirštais: „Procesas paprastas: iš pradžių į šokolado grūdinimo mašiną pilame įsigytą šokolado žaliavą. Mašina atlieka savo darbą – užgrūdina šokoladą, kad jis būtų tinkamas dirbti.

Tada paruošiame vadinamuosius kiautus, į kuriuos galima pumpuoti saldainių įdarą. Pastarasis dar vadinamas ganašu, jis gaminamas iš šokolado, grietinėlės ir, priklausomai nuo to, kokį skonį norima išgauti, specialių priedų. Paruoštą įdarą pumpuojame į saldainį, o tada pagaminame dugną. Kai saldainis sustingsta, jį dekoruojame.“

Kaime mums gera, esame kilę iš šių kraštų, džiaugiamės, kad turime sodą, auginame savo daržoves. O jei norisi miesto šurmulio, bet kada po darbų ar savaitgaliais galime ten nuvykti.

Lietuviai vertina kokybišką šokoladą

Šokolado meistrus drąsiai galima vadinti ir vietos žvaigždėmis, garsinančiomis Triškonių apylinkes. Karolina šypsosi: gyventojai itin didžiuojasi šio krašto gaminiu ir mielai atvyksta į cechą pasmalsauti, pasižiūrėti, kaip gaminami saldainiai.

„Pamenu, kai tik atsidarėme, dar nebuvome paskelbę, jog užsakymus galima atsiimti vietoje. Išsigandau, kai įgriuvo žmonės. Pasirodo, durys nebuvo užrakintos, – juokiasi Karolina. – Dabar kaskart džiaugiamės sulaukę lankytojų. Vietiniai noriai perka ir dovanoja saldainius po miestus išvažinėjusiems vaikams, vaišina saldainiais kitus besididžiuodami, kad tai jų krašto gaminys.“

Jauna moteris priduria: galbūt kai kam atrodo keista, tačiau lietuviai vertina rankų darbą ir mielai skanauja aukščiausios kokybės šokoladą. Dažniausi šokolado parduotuvės pirkėjai – įmonės, norinčios nustebinti partnerius ar darbuotojus, žmonės, ieškantys dovanų arba tiesiog kitokio būdo artimąjį apdovanoti komplimentais.

Ir nors cechas įsikūręs toli nuo didžiųjų šalies miestų, šokoladinės įkūrėja tikina, kad dėl to parduoti gaminius, kaip gali pasirodyti, tikrai nėra sunkiau. „Kurjeriai labai greitai pristato siuntas. Kad ir ko prireikia, vieną dieną užsakome – kitą jau gauname, ir atvirkščiai“, – sako pašnekovė.

Džiaugiamės sugrįžę. Juk savoje šalyje visada geriausia.

Gyvenimas sugrįžus – ramus ir saldus

Kadaise svajone buvusi Karolinos mintis dirbti sau šiandien – tikrų tikriausia, nepagražinta realybė. Ji atvirauja, kad dirbant sau laisvės yra daugiau, tačiau padaugėja ir atsakomybės. „Laiką galime planuotis pagal tai, kiek turime užsakymų, kartais ir viduryje savaitės pasidarome laisvą dieną. Žinoma, darbinis telefonas visada būna šalia“, – sako Karolina.

Po darbo Karolinai su Ernestu toli į namus vykti netenka – pora gyvena tame pačiame name, kur įsikūręs dieną visu pajėgumu dirbantis šokolado cechas. Vis dėlto pašnekovė tikina, kad atitrūkti nuo darbų jiems nėra sunku.

„Mėgstame ramybę, jos čia – daug, kaip ir gamtos. Kaime mums gera, esame kilę iš šių kraštų, džiaugiamės, kad turime sodą, auginame savo daržoves. O jei norisi miesto šurmulio, bet kada po darbų ar savaitgaliais galime ten nuvykti“, – kalba pašnekovė.

Sako tvirtai – nė kiek nesigaili, kad grįžo į Lietuvą: „Čia ir šeima, draugai, pažįstami, kurie, jei tik reikės, visada palaikys. Džiaugiamės sugrįžę. Juk savoje šalyje visada geriausia.“

O ir saldumo šios veiklios trijulės gyvenime netrūksta. Karolina šypsosi, kad ieškant naujų skonių tenka prisiragauti nemažai saldainių. Kartais net daugiau, nei norėtųsi, mat eksperimentuojama ir ragaujama tol, kol skonį po ilgų ginčų palankiai įvertina visi trys šokoladininkai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt