„Tai moralinė trauma, bet ne dėl to, kad aš taip galvoju, – aš nesigailiu, bet yra įdiegta, kad padariau didelę nuodėmę, nusikaltimą“, – mintimis dalijasi socialinės dokumentikos „Spalvos“ herojė Adelė. Kai buvo paguldyta ant operacinio stalo, prieš panirdama į miegą iš vienos iš slaugytojų ji išgirdo: „Žudike tu.“ Visoje istorijoje žiauriausia, anot moters, ir buvo būti kaltinamai nužudymu.
Praėjusį rudenį buvo puiki proga susimąstyti apie abortus ir Lietuvoje. Lenkijoje nuo 1993 metų abortai yra draudžiami beveik visais atvejais, o nuo 2020 metų rudens planuota juos uždrausti net ir tuomet, kai embrionas neturi galimybės išgyventi po gimdymo. Tūkstančiai lenkų išėjo į gatves protestuoti prieš tokį valstybės kišimąsi, tačiau į jų balsus valdžia nesureagavo ir įstatymą patvirtino. Tai reiškia, kad moterys pasmerktos gimdyti ir negyvus vaikus.
Yra nuomonių, kad Margaret Atwood 1980 metų distopinėje novelėje „Tarnaitės pasakojimas“ išpranašauja pasaulį, kuriame reprodukcinės teisės neegzistuoja. Panašias tendencijas ir matome kaimyninėje šalyje, kuri šiandien turi vienus griežčiausių abortų įstatymų pasaulyje. Kūrinyje kalbama apie moteris, kurios tampa indais, įpareigotais išnešioti biologinius vyrų vaikus ir tęsti giminę. Čia embrionas turi daugiau teisių negu pastojusi moteris.
Rodos, Lietuvoje turime visas galimybes esant poreikiui nutraukti nėštumą, žmonės neturi dėl ko nerimauti. Deja, tai nevisiška tiesa. Tą suprato laidos kūrybinė grupė, pradėjusi filmuoti šią laidą. Vienintelis teisinis dokumentas, patvirtinantis moterų teisę į nėštumo nutraukimą Lietuvoje, yra 1994 metų ministro įsakymas, kuris suformuluotas pagal stipriai pasenusius tarybinės valdžios įsakymus iš 1982 metų. Pasaulio sveikatos organizacijos saugiausia aborto forma pripažintas nėštumo nutraukimas vaistais dar Lietuvoje nelegalizuotas.
Ieškant vaizdo pasakojimų apie abortus galima pastebėti, jog žiniasklaidoje dominuoja konservatyvus požiūris į procedūrą. Nėra daug informacijos iš medicininės pusės ar net pokalbių, kurie aptartų moters teisę rinktis. Ypač paskutiniu metu dominuoja interviu su moterimis, kurios, pasirinkusios abortą, gailisi, retrospektyviai kritikuoja save, savo mąstyseną ir abejoja savo sprendimo adekvatumu.
„Spalvų“ komandai tai pasirodė įtartina, nes žiniasklaidoje nepristatoma kita didelė žmonių grupė, kurią atspindi ir moksliniai tyrimai. Tai moterys, pasidariusios abortus ir nesigailinčios dėl to, kad turėjo galimybę pasirinkti. Jos sutiko pasidalyti savo istorijomis, bet dalis jų, vertindamos Lietuvos kontekstą, kaip labai nepalankų tokiai pozicijai, nori išlikti neatpažįstamos, todėl jų veidai ir vardai slepiami.
„Man irgi labai įdomu, kodėl medijoje tiek daug girdime, kad žmonės gailisi dėl išvalymų, abortų, nes aš gyvenime nesutikau nei vienos moters, kuri gailėtųsi pasidaryto išvalymo arba aborto. Esu sutikusi merginą, kurios mama prieš jai gimstant buvo pasidariusi abortą ir jai nuolat apie tai kalbėdavo, sakydavo: „Tu turėjai turėti vyresnį brolį arba sesę, bet mes su tėčiu negalėjome ir Dievas mus baudžia.“ Bet tai buvo labai religinga šeima“, – pasakoja Kristina.
Jai abortas buvo atliktas Amsterdame. 2005 metais būdama 19 metų Kristina su tuometiniu vaikinu išvyko į Dubliną. Tai buvo ilgalaikiai santykiai ir nutiko taip, kad mergina pastojo. Ji buvo ką tik susiradusi darbą, kuris, beje, buvo pirmas rimtesnis darbas. Tai buvo darbas su vaikais.
„Aš supratau, kad man kuo greičiau reikia pasidaryti išvalymą. Pasirodo, Airijoje išvalymai ir abortai visiškai nelegalūs, jų tiesiog nėra. Yra pagalbos centrai, kuriuose tu gali išsiaiškinti, ką daryti su nepageidaujamu nėštumu. Prie kiekvieno tokio centro Airijoje – begalės protestuotojų, kurie stovi su plakatais. Nuėjau ten, viena moteris man paaiškino, kokios yra galimybės: skristi į Londoną arba į Amsterdamą. Dar ji pasiūlė grįžti atgal į Lietuvą, bet aš sakiau, kad į Lietuvą – nė už ką, negalėjau apie tai pagalvoti. Pagalvojus apie gydytojus Lietuvoje buvo labai nemalonu. Niekas neatrodė baisiau, negu grįžti į Lietuvą ir pasakyti tėvams.
Mano mama buvo medikė, todėl buvau įpratusi daug laiko leisti ligoninėje, bendrauti su gydytojomis, kurios sakydavo įvairiausio stiliaus pamokslus apie absoliučiai viską. Nujaučiau, ką man tektų ištverti. Nuskridau į Amsterdamą ir man padarė visą procedūrą. Prieš tai buvo trumpa konsultacija su moterimi, kuri bandė suprasti, kodėl aš noriu pasidaryti abortą, klausė, ar nesu smurtiniuose santykiuose, ar tikrai [tai darau] savo noru, ar esu sveiko proto, ar nesu prievartaujama ir ar nereikia kriminalinio sekimo. Nereikėjo daužyti į krūtinę ir įrodinėti, kad man būtinai reikia aborto. Mane šokiravo ten dirbusių žmonių kilnumas, jie kasdien į darbą turi eiti pro psichopatus. Tie žmonės [protestuotojai] išties žiaurūs ir siaubingi“, – patirtimi dalijasi Kristina.
Atrodė, kad aplinka ne bandė padėti, o kaip tik norėjo apsunkinti visą situaciją. Toje klinikoje man užkalbinėjo dantį, bandė perkalbėti, kad aš jau pilnametė, tad viskas gerai, aš esu pasiruošusi, labai daug mamyčių gimdo...
Dar viena laidos herojė Loreta abortą pasidarė paauglystėje, būdama 17-os. Buvo eilinis supervakarėlis Vilniaus dailės akademijoje, pamena ji. Po atsitiktinių lytinių santykių su vaikinu, kurio vardo nepamena, Loreta pastojo.
„Tada dar, galima sakyti, nebuvau normaliai ragavusi sekso. Galima sakyti, tai buvo pirmas toks kartas. Mano ovuliacinio lango skaičiavimas nepasitvirtino. Tai buvo nesaugus seksas. Slėpiau tai nuo tėvų, bet turėjau vaikiną, su kuriuo net nemiegojau, bet kažkaip turėjau pasakyti, kad esu nėščia. Jis bandė sužinoti, kaip galima pasidaryti abortą nelegaliai, privačiai. Po to kažkaip susekė ir mama – buvo baisus skandalas“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Abortas jai buvo atliktas Vilniuje. Kliniką ji vadina baisia, o atmosferą joje – nepatrauklia. Iš pačios procedūros ji pamena nedaug ką – jai buvo svarbesnė tėvų reakcija, o ji buvo sudėtinga.
„Tėvas išvis su manimi nešnekėjo, išvis jokios reakcijos. Aišku, ji buvo, bet užslopinta. Mama visiškai manęs neramino, o tiesiog kaltino. Aš vaiko nenorėjau, net nekilo toks klausimas“, – priduria ji.
Trečia laidos herojė Adelė yra teatro aktorė. Ji taip pat nesigaili savo sprendimo, o šiurkštų aplinkos spaudimą gimdyti panaudojo spektaklyje „Trans trans trans“. Laidos komanda ypač vertina Adelės drąsą neslėpti veido dalinantis savo patirtimi.
„Viskas buvo labai neplanuota ir netikėta. 18 metų buvau absoliučiai vaikas, buvau nepasiruošusi, nesubrendusi. Tuo metu labai norėjau studijuoti akademijoje, buvo labai didelė orientacija į tobulėjimą, savęs atradimą. Tai buvo mano gyvenimą apvertęs dalykas, o tai padaryti bandžiau tris kartus, nes man niekaip nepavyko“, – kalba ji.
Pirmąsyk pasidaryti abortą Adelė bandė draugės rekomenduotoje klinikoje Joniškyje, tačiau gydytojui dėl gimdos patologijos, kai gimda yra su „ragučiais“, o vaisius – pasislėpęs labai giliai, atlikti procedūros nepavyko. Paklausta, kodėl nenutarė to iškart padaryti Vilniuje, tikina, jog tuo metu reikėdavo laukti eilėse, o ji laukti nebegalėjo.
„Grįžusi į Vilnių nuėjau į specializuotą kliniką ir man pasakė, kad yra labai ilga eilė, gali padaryti operaciją už dviejų savaičių, o tai riba, kai aš nebegalėjau darytis aborto. Buvo praėję daug laiko, nes vis tampiausi po tas ligonines. Atrodė, kad aplinka ne bandė padėti, o kaip tik norėjo apsunkinti visą situaciją. Toje klinikoje man užkalbinėjo dantį, bandė perkalbėti, kad aš jau pilnametė, tad viskas gerai, aš esu pasiruošusi, labai daug mamyčių gimdo...“ – pasakoja Adelė.
„Žudike tu“
Lietuvoje specializuotų aborto klinikų nėra. Sovietmečiu Vilniuje veikė arbortariumas, moterys, kurios bijodavo būti pastebėtos šalia šio pastato, bandydavo abortą pasidaryti naktimis arba vykdavo į kitus miestus. Šiandien Lietuvoje abortai atliekami mažesnėse klinikose ir ligoninėse. Nors kitoms laidos herojėms neteko eiti į klinikas pro protestuotojų minias, spaudimas nesirinkti aborto gali būti jaučiamas pačiose įstaigose iš medikų.
„Prieš eidama pas gydytoją kalbėjau su keliomis draugėmis, mane perspėjo, jog būčiau pasiruošusi, kad greičiausiai mane atkalbinės. Žinote, padaro nuotrauką to taško, šešėlio ir pradeda kišti: va, žiūrėk. O ten nieko nesimato, ten nieko dar nėra, bet bando paveikti emociškai. Man pasisekė gal dėl to, kad buvau privačioje klinikoje“, – tvirtina būdama 33-ejų abortą Kaune pasidariusi Renata.
Miglė, abortą pasidariusi būdama 21-erių, iš gydytojos spaudimą jautė, sako, kad ši pradėjo moralizuoti, klausinėti, ar turi partnerį. „Atrodė, kad tai svarbiausia. Kai pasakiau, kad turiu, pradėjo įtikinėti, kad turėčiau gimdyti, esu jauna ir viskas išsprendžiama, kad reikėtų palaukti, gal apsigalvosiu, ar tikrai to noriu. Pradėjo gąsdinti, kad gali būti per vėlu. Bet galiausiai, kai išrašė tą lapelį, buvo aišku, kad niekur nepavėlavau ir niekas man negresia“, – pažymi moteris.
Tai moralinė trauma, bet ne dėl to, kad aš taip galvoju, – aš nesigailiu. Neįsivaizduoju savęs kitur, bet yra įdiegta, kad padariau didelę nuodėmę, nusikaltimą.
Anot Adelės, visoje jos aborto istorijoje ją labiausiai sukrėtė tai, kad kai buvo paguldyta ant operacinio stalo, prieš panirdama į miegą iš vienos iš slaugytojų išgirdo: „Žudike tu.“
„Tai, kad mūsų needukuoja, nesupažindina, yra vienas lygis. Jeigu yra nors kažkiek jėgų ir bent kažkoks palaikymas iš aplinkos, gali pati domėtis, sienas mušti, kovoti už savo pasirinkimo ir kūno laisvę. Bet kai esi apkaltinamas žmogžudyste...
Po to man davė užpildyti anketėlę su patarimais, jog kitą kartą reikėtų vartoti kontraceptikus arba naudoti prezervatyvus, kad ateityje tai nepasikartotų. Tokios mini detalės, kurios tau kelia gėdos jausmą, kad viską darai blogai ir viskas yra ant tavo pečių – ne ant tavo ir vyro, ne apskritai lytinio švietimo spragos, o dėl to, kad tu esi blogas žmogus ir tu nužudei. Didelis psichologinis ir emocinis spaudimas“, – pasakoja mergina.
Laidos komanda bandė ieškoti ginekologų, klausinėti medikų, ar nepažįsta kolegų, kurie moterų neatkalbinėtų. Rasti tokių buvo sunku.
Vienos medikės atsakymas atrodė taip: „Nežinau neatkalbinėjančių – visos atkalbinėja, nes atlikti tą aktą, patikėk, ne saulėgrąžas gliaudyti. Žinau ginekologų, kurie negalėjo susitaikyti su darbu, kurio dalis pareigų yra atlikti šią procedūrą. Aplinka vienodai – tai vidinės nuostatos. Man nepatinka šios temos objektyvizmo stoka. Medikai pastatomi į padėtį, kad „jie turi“. Tai etiniai momentai, ne tik medicininiai.“
Pasidalyti įžvalgomis, kodėl ši nereglamentuota ir su tarptautinėmis žmogaus teisių nuostatomis prasilenkianti pozicija atkalbinėti moteris nuo nėštumo nutraukimo yra tokia paplitusi, sutiko dvi ginekologės.
„Aplinką, gėdinančią, smerkiančią, visaip žeminančią moterį, pasirinkusią nėštumo nutraukimą, ir mediką, kuris atlieka nėštumo nutraukimą, suformavo visuotinė baimė šituo klausimu. Bijau, kad nė vienas medikas neprisipažintų, jog moka atlikti nėštumo nutraukimą, ir tuo pasididžiuotų, nes yra suformuota, kad tai yra žudymas, o kad moterys atlieka nėštumo nutraukimą, jos irgi vadinamos žudikėmis.
Žodis „žudymas“ turi didelį svorį, neša neigiamą prasmę. Pavadinti žmogų žudiku – baisiausia, ką gali pasakyti apie žmogų. Kai šitokiu žodžiu švaistomasi, ir medikai, ir tos moterys nenori atskleisti savo patirčių, istorijų, išgyvenimų“, – sako ginekologė Esmeralda Kuliešytė.
Prof. dr. Rūta Nadišauskienė supranta kolegas – kuo toliau pažengęs nėštumas, tuo sunkiau jį nutraukti emociškai: „Tai nėra operacija, kai gydai ligą, – tu ligos negydai.“
Adelė įsitikinusi, kad poabortinė trauma yra dėl aplinkos, o ne dėl to, kad ji ėjo prieš savo biologiją. Moteris džiaugiasi priėmusi būtent tokį sprendimą.
„Mes negyvename Viduramžiais, bet aš net savo mamai, kuri yra ypač atjaučianti ir turinti laisvą požiūrį, tuo metu negalėjau pasakyti, nes tai buvo labai demonizuojamas pasirinkimas. Tai moralinė trauma, bet ne dėl to, kad aš taip galvoju, – aš nesigailiu. Neįsivaizduoju savęs kitur, bet yra įdiegta, kad padariau didelę nuodėmę, nusikaltimą.
Jei aplinkoje būtų kitoks požiūris, nors vienas žmogus, viena daktarė ar kažkas, kuo aš pasitikiu, kas yra autoritetas, būtų pasakęs: viskas gerai, tai normalu, tiesiog atsitiko dalykas, kurio neplanavai, ir tu turi teisę pasirinkti, visko būna ir tai tavo kūnas, man atrodo, būčiau jautusis visai kitaip“, – kalba Adelė.
Plačiau – vasario 1 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
