Gyvenimas

2019.11.11 21:10

Kita lietuvių pamėgto Lvovo pusė: kai kuriems jo gyventojams kiekviena diena – kova už išlikimą

Zina Paškevičienė, Panevėžio kraštas, panskliautas.lt2019.11.11 21:10

Vakarų Ukrainos miestas Lvovas mūsų turistams tarsi raudona vyšnaitė ant torto: teatrališkos kavinės, pigus maistas, architektūros šedevrai – kiekvienas gali susirasti tai, ko labiausiai trokšta širdis. Ir, svarbiausia, čia viskas dar labai pigu.

Tiesiog savas miestas

Maždaug 150 keleivių pabyra iš anksti rytą Lvovo oro uoste nusileidusio lėktuvo ir skuba užkariauti Vakarų Ukrainos miesto, pastaraisiais metais taip svetingai priimančio pulkus lietuvių. Ko gero, tai viena populiariausių lietuvių turistinių krypčių, na, gal išskyrus Turkiją.

Ta minia nė kiek nesistebiu, nes ir pati antrą kartą atvykstu į Lvovą. Ir ne tik įkvėpti kitokio oro, architektūros žavesio.

Retai taip būna, kad miestas prilimpa tarsi antra oda. Tarp Lenkijos ir Austrijos–Vengrijos imperijos laikus menančių architektūros šedevrų jautiesi savas, ir tiek. Kodėl, regis, ir negalėtum taip tiesmukai atsakyti. Gal todėl, kad šis miestas kažkada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir iki šiol ukrainiečiai maloniai priima lietuvius. O gal ir todėl, kad Lvove taip gera jaustis turtuoliu – čia viskas daug pigiau.

Papykęs pavadino buržujais

Išties, čia mums viskas pigu – ir maistas, ir kava, ir viešasis transportas. Aišku, tramvajai seni, klebantys, barškantys, bet kai už važiavimą sumoki tik 19 centų, galima tą barškesį toleruoti.

Atsisakiau malonumo iš oro uosto taksi atvažiuoti iki miesto centro, nors, kaip įprasta, taksi vairuotojai norėjo užsiplėšti daugiau ir prašė už 10 minučių kelionę 300 grivinų (beveik 12 eurų). Žinojau, kad normali kaina – beveik 3 eurai, ir nusprendžiau palaukti tramvajaus. Nusipirkusi taloną pas vairuotoją pradėjau blaškytis, kur jį pažymėti. Keleiviai pamojo ranka, kad jo pažymėti nereikia. Pasirodo, Lvovo transporte kontrolierių nėra, o priemiestiniame autobuse vairuotojai išvis bilietų neduoda.

Iki miesto širdies – Rynok aikštės atkankame per 20 minučių. Rytą šurmulys dar pritilęs, bet ekskursijų pardavėjai su pluoštais lapelių jau užėmę savo vietas. Savo vietose ir suvenyrų pardavėjai. Laukdama, kol paruoš apartamentus, stabteliu prie jų.

Vyriškis įžūliau nei kiti siūlo pirkti kokį nors atminimą apie Lvovą. Išrikiuoti puodeliai, magnetukai ant šaldytuvo, kepurės su Lvovo atvaizdu, daugybė kitų niekučių. Jis klausia, ar rytoj važiuosiu į Karpatus. Išgirdęs neigiamą atsakymą nusistebi, kodėl, taigi gal penki autobusai lietuvių važiuoja. Atsakau, kad atvažiavau ne su ekskursija.

Tada siūlo ką nors pirkti. Atsakau, kad nieko nereikia.

„Ot, buržujai. Patys gerai gyvena, o mūsų neparemia“, – drebia.

Tai buvo vienintelis piktesnis žmogus, sutiktas per savaitę. Dauguma ukrainiečių į lietuvius žiūri pagarbiai.

„O, Lietuva! Jūs Europa. Ačiū, kad mus palaikote“, – sakė dauguma sutiktų vietos gyventojų.

Kalba tik ukrainietiškai

Palaikydami savo didžiulės šalies dvasią, lvoviečiai kalba tik ukrainietiškai. Lengviausia susikalbėti mums su jais lenkiškai, nes Lenkija nuo Lvovo ranka pasiekiama, todėl ekskursijos vedamos ir lenkiškai.

Bet mes ne visi tą kalbą mokame. Tad norėdami susikalbėti su jais rusiškai pirmiausia turėtume prisistatyti, kad esame iš Lietuvos. Tuomet ukrainietis atgyja, pažvelgia tiesiai į akis ir kaip įmanydamas stengiasi atsakyti.

Atsidarius sienoms ir tūkstančiams ukrainiečių išvykus svetur ieškoti laimės, Ukraina irgi stipriai nukraujavo. Kadangi jiems reikia vizų, tai Vakarų Europa sunkiau pasiekiama, lengviau patekti į Lenkiją, Slovakiją, Lietuvą.

Valgo bulves ir kruopas

Kariaujančioje šalyje skurdo daug, kai kam kiekviena diena yra kova už išlikimą.

Pakuotoja dirbanti Liuba per mėnesį uždirba 5700 grivinų, neatskaičiavus mokesčių. Tai beveik 216 eurų. Už trijų kambarių butą moteris moka apie 700 grivinų (26,50 euro), maistui lieka 4 tūkst. grivinų (151,51 euro).

Liubos vyras kare neteko abiejų kojų. Per mėnesį jo, neįgaliojo, pašalpa – 4700 grivinų (178,01 euro). Vaistų Liuba važiuoja pirkti į Lenkiją, nes Ukrainoje jų nėra. Moteris pasakoja, kad šeima mėsą, sūrį, žuvį valgo tik per šventes, kasdien maitinasi bulvėmis ir kruopomis.

„Sunku, – neslepia ji. – Kažkaip išgyvename, bet čia ne gyvenimas.“

Močiutės prašo išmaldos

Kas kaip gali ir kas kaip sugalvoja, taip ir sukasi.

Gerai, kad Lvove linguoja turistų jūra, norint juos pritraukti galima visko prasimanyti. Turguje ir aplinkinėse gatvėse prekiaujama naminėmis uogienėmis, konservuotomis daržovėmis, ką tik surinktais grybais. Atskiras būrelis žmonių siūlo pirkti nebereikalingus daiktus, drabužius, senus įrankius.

Vakarop į miesto gatves iš savo butų išlenda senutės. Kai kurios nulenkusios galvas, ištiesusios indelius prašo išmaldos. Įmetus pinigėlį, žada melstis. Tikiu, nes ukrainiečiai religingi, ties kiekviena bažnyčia žegnojasi. Kitos prekiauja mažomis gėlių puokštelėmis – tokioms praeiviai dažniausiai įspraudžia banknotą į delną, tačiau gėlių neima. Dar kitos sėdi prie kurios nors kavinės ir tyliai stebi praeivius.

„Aš tau ne bobulka

Būtent prie kavinės ir susipažinau su Inga Izabele.

Tvarkingai apsirengusi moteris sėdėjo ir žiūrėjo į kemšančius pyragaičius turistus. Ji nieko neprašė.

„Reikia nupirkti tai „bobulkai“ arbatos“, – sugavusi alkaną jos žvilgsnį garsiai ištariau kolegai.

Inga Izabelė sukruto ir, matyt, supratusi tą vieną žodį, atrėžė, kad ji ne „bobulka“.

Užsimezgė visai smagus pokalbis, paįvairintas Ingos Izabelės dainomis.

Gimusi Estijoje, estės ir baltarusio šeimoje, moteris su tėvais dar sovietmečiu persikėlė į Lvovą, nes tėvas buvo karo medikas, mama taip pat medikė. Inga Izabelė mokėsi tuomečiame Leningrado politechnikos institute. Baigusi muzikos mokyklą, pas profesionalus mokėsi vokalo, bet dainininke netapo. Dabar likusi visai vieniša, ji pasakoja, kad gauna tik 1860 grivinų pensiją (67 eurus), todėl pusę mėnesio valgo makaronus ir kruopas, kitą pusę badauja. Išmaldos esą neprašo, nes, pasak Ingos Izabelės, ubagaudama pažemintų tėvų inteligentų atminimą.

Mano nupirktą sumuštinį moteris įsikiša į krepšį, apsiašaroja ir sako, kad iš karto jo viso nevalgys – padalins perpus.

Likusias dienas miesto centre dairydavausi Ingos Izabelės – norėjau įsitikinti, ar ji tikrai neprašo išmaldos. Nesutikau.

Teatralizuotos kavinės

Lvovas visiškai turistams pasmerktas miestas. Belieka tik stebėtis verslininkų fantazija sugalvoti legendų, padedančių pritraukti turistus.

Pirmieji istorijų kūrėjai – legendinės „Kriivkos“ kavinės savininkai. Ekskursijų vadovė Viktorija pasakojo, kad prieš 15 metų trys jauni vyrukai sugalvojo tokią kavinę – kad joje sklandytų patriotiška dvasia.

Įeinant į rūsyje esančią pakankamai kičinę kavinę, būtina pasisveikinti: „Slava Ukraine“, tik tada automatu ginkluotas ukrainietis pravers pilną knygų lentyną, o iš tiesų – duris į kavinę, o rūsyje pasitikusi padavėja atsakys „Herojam slava“.

Per metus kavinėje apsilanko apie 1 mln. turistų.

Dabar „Kriivkos“ įkūrėjams priklauso teminės kavinės „Kavos kasykla“, „Dujų lempa“, „Dziga dziga“, „Sado mazo“, restoranai „Šonkauliukų“, „Mėsa ir teisingumas“ bei daugelis kitų savo interjerais įdomių užeigėlių. Užsukus į tokias kavines, neteks žiūrėti vien į lėkštę – aplink vyks teatras – padavėjai kirviu kapos šonkauliukus, vyrus vanos rimbu, drakonas spjaudysis ugnimi, o vienišas saksofonininkas arsenalo bokšte, pasitikdamas restorano klientus, vinguriuos melodijas.

Prie „Girtos vyšnios“ net limpa kojos

Dar viena unikali kavinė „Girta vyšnia“ – joje net nėra sėdimų vietų. Sumokėjus už silpnos vietinės vyšnių trauktinės taurę su keliomis „girtomis vyšniomis“, reikia eiti į gatvę ir, pasirėmus prie aukšto staliuko, ją išgerti. Egzotika! Ir visai nesvarbu, kad batai limpa prie nulaistyto trauktine šaligatvio, o pro šalį vos neužkliudydamas šono pukši tramvajus.

Ką tik atidarytame viduramžių restorane to meto drabužiais apsirengę padavėjai neduos nei šaukšto, nei šakutės. Maistą teks imti rankomis, o sriubą srėbte srėbti iš dubenėlio.

Žydų kavinėje, ko gero, nerasi nė vieno žydo, bet kavinė įrengta pagal senovinį žydų interjerą. Staliukai su nertomis baltomis staltiesėmis, daug šeimos nuotraukų ant sienų. Čia dėl patiekalų kainų galima derėtis iki nukritimo. Gidė Viktorija pasakoja, kad vienas žmogus už pietus sumokėjo tik 1 griviną, tačiau derėjosi kelias valandas.

Lvove kiekvienas kampelis dvelkia senove, o verslininkai apsukriai ja naudojasi, kuria detales. Jei patrinsi miesto laikrodininkui švarko sagą, niekada nevėluosi, jei nosį – dujų lempos išradėjui, tavo gyvenimas bus laimingas. Kur užeisi, visur atrasi sukurtą legendą, visur bus įdomu, o svarbiausia – pigu ir skanu.

Apie politiką nediskutuoja

Štai apie politiką Lvovo gyventojai nelinkę diskutuoti. Naktimis taksi vairuotoju dirbantis autošaltkalvis Volodomiras su klientais apie tai nekalba, nes nežino, kokių pažiūrų žmogų gali sutikti. Jis nepeikia naujo prezidento Volodomiro Zelenskio, yra įsitikinęs, kad reikia jam duoti laiko „įsivažiuoti“. Be to, mato gerų ženklų – kad ir apsikeitimo kaliniais su Rusija.

Taksi vairuotojas geriau linkęs kalbėti apie automobilius, nes gatvėse važinėja daug sovietinio stebuklo – „žiguliukų“. Tokia mašina Lvove kainuoja 1500 dolerių, taksi vairuotojas sako, kad anksčiau „Žiguli“ Ukrainoje buvo labai paklausūs, todėl ukrainiečiai juos iššlavė iš Lietuvos.

Turistai Lvove nejaučia, kad šalyje vyksta karas su Rusija. Gyvenimas čia neparalyžiuotas, vyksta renginiai, koncertai aikštėse. Kai lankiausi, aikštėje prieš Operos ir baleto teatrą vyko knygų mugė. Leidyklos pristatė naujausias knygas po atviru dangumi.

Pabėgėliai iš karo zonos

Vis dėlto Lvove sutikau pabėgėlių iš karo zonos. Natalija paliko trijų kambarių butą Donecke ir persikėlė pas brolį į Lvovo apylinkes. Moteris pasakojo, kad gamyklą, kurioje ji dirbo, subombardavo. Natalijai tapo per sunku gyventi visą laiką baiminantis dėl savo gyvybės.

Dviejų vaikų tėvas Anatolijus apgailestaudamas paliko Sevastopolį ir persikėlė pas žmonos tėvus į Lvovą. Vyras sakė, kad Sevastopolyje buvo įmanoma gyventi ir dirbti, bet kaip ukrainietis norėjo gyventi savo teritorijoje. Daugiau pabėgėliai į kalbas nesileido.

„Nieko nėra baisiau už karą“, – ištardavo žmonės.

Išsitarė, kad sūnų įskundė

Savo kūrybos papuošalais Lvovo centre prekiaujanti Nadežda pasiūlė per daug vietos gyventojais nesižavėti. Ji pasakojo, kad anksčiau Lvovo gyventojai buvo tikrai kultūringi žmonės.

„Dabar, kai pilna pabėgėlių iš Donecko, situacija pasikeitė. Ne visi pasisveikina, atsirado daugiau pykčio ir neapykantos“, – atviravo Nadežda.

Pasak moters, skirtinguose Ukrainos regionuose gyvenančių žmonių kultūra ir išsilavinimas taip pat skirtingi. Ji pasakojo, kad žmonės daug ką kalba. Neva, jeigu prezidentas sugalvotų siūlyti keisti Konstituciją ir įteisintų federacinę Ukrainą, gali atsitikti ir taip, kad Lvovas kaipmat atsidurtų Lenkijos įtakoje, o Užgorodas – Vengrijos.

„Jau dabar lenkai Lvove jaučiasi kaip namie, o Užgorode gyvenančius vadiname čigonais“, – sakė tautodailininkė.

Bekalbant paaiškėjo ir jos juntamo pykčio žmonėms priežastis. Jos sūnų kaimynai įskundė, kam šis slapstosi nuo tarnybos Ukrainos kariuomenėje.

Taip pat skaitykite