2024 m. rugsėjo pabaigoje Aukštaitijos siaurukas minėjo savo jubiliejinį 125-ąjį gimtadienį. Šiandien siaurukas – tai nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas. Tai vienintelis Lietuvoje veikiantis ir ilgiausias Baltijos šalyse istorinis 750 mm vėžės pločio geležinkelis, išsaugojęs inžinerines, urbanistines, architektūrines, kraštovaizdžio ir istorines vertingąsias savybes, rašoma Aukštaitijos siaurojo geležinkelio vadovo Dariaus Liutiko parengtoje publikacijoje.
Nuo 2001 m. Aukštaitijoje išlikęs siaurasis geležinkelis naudojamas kultūros paveldo pažinimui ir pramoginėms kelionėms.
Priešpandeminiais 2019 m. siauruku keliavo 13 775 žmonės, o 2022 m. jau buvo 29 093 keleiviai, 2023 m. – 26 090 keleivių. 2019 metais įstaigos pajamos siekė 113 329 Eur, o 2023 m. 429 020 Eur. Kelionių skaičius 2023 m. išaugo iki 848 per metus (plg. 2015 m. buvo 166 kelionės).
Per tuos metus teko susidurti ir su įvairiais įsitikinimais ir mitais, kuriuos išsklaidyti dar ir dabar nepavyksta. Dalis Lietuvos gyventojų nelabai įsivaizduoja, kur yra išlikusi ir veikianti siaurojo geležinkelio linija. Daugumai, kas ką nors žino apie siauruką, tai pirmiausia šis geležinkelis asocijuojasi su Anykščiais, kuriose prie siaurojo geležinkelio stoties veikia A. Baranausko ir A. Žukausko muziejaus įrengta siaurajam geležinkeliui skirta ekspozicija. Siaurukas tapo vienu lankomiausių ir žinomiausių Anykščių turistinių objektų. Iš Anykščių vasaros sezono metu siaurukas veža iki Rubikių ežero, čia yra galimybė pasivažinėti trumpaisiais reisais ir drezina. Kita vertus, mažai Lietuvos žmonių žino, kad 68 km siaurojo geležinkelio ruožas veikia tarp Panevėžio ir Rubikių.
Siaurojo geležinkelio istoriją prisimenant
Panevėžio–Rubikių ruožas yra seniausiojo Lietuvos teritorijoje siaurojo geležinkelio tinklo dalis. 1891 m. buvo pradėtas tiesti ir 1895 m. lapkričio 11 dieną atidarytas 750 mm vėžės pločio Švenčionėlių–Pastovų (dabartinė Baltarusija) ruožas, kurio ilgis buvo 70,4 km. Ruožas ėjo pro Švenčionis, Lentupį, Razlogus, Adutiškį. 1899 m. siaurasis geležinkelis nutiestas iš Švenčionėlių iki Panevėžio. Linija ėjo pro Kaltanėnus, Saldutiškį, Uteną, Trumbatiškį, Anykščius, Troškūnus, Surdegį, Raguvėlę ir Taruškas. Pirmieji traukiniai naujuoju ruožu pradėjo kursuoti 1899 m. rugsėjo 28 d. Oficialus ruožo atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d. Siaurasis geležinkelis Panevėžyje buvo privestas prie Daugpilio–Radviliškio plačiojo geležinkelio.
Iš šio istorinio ruožo šiuo metu šiuo metu ir yra išlikęs siaurasis geležinkelis tarp Rubikių ir Panevėžio. Linija Anykščiai–Utena–Švenčionėliai buvo uždaryta dar 1972 m., o neišmontuotais bėgiais išliko 12,3 km ruožas tarp Anykščių ir Rubikių stotelės. Panevėžyje yra išlikęs unikalus siaurojo geležinkelio depas, kuriame vietos užtenka ne tik šilumvežių ar vagonų remontui, bet ir kultūriniams renginiams, konferencijoms ir seminarams. Šiemet jame įvyko ir J. Miltinio dramos teatro pastatyto V. Šekspyro dramos „Makbetas“ premjera. Nuo 2023 m. Panevėžyje pradėti vykdyti ir reguliarūs trumpieji reisai iš Panevėžio siaurojo geležinkelio stoties iki Panevėžio depo. Keleiviai ne tik patiria važiavimą siauruku, bet ir dalyvauja edukacinėje programoje, kurios metu susipažįsta su siaurojo geležinkelio istorija Lietuvoje, Panevėžio depu ir istoriniais riedmenimis. Visi šios kelionės dalyviai taip pat turi galimybę pasivažinėti rankine drezina.
Geležinkelių turizmas ir jo perspektyvos
Atidarymo metu Aukštaitijos siaurojo geležinkelio linija turėjo 2 depus – dvylikos vietų Švenčionėliuose ir dviejų vietų Panevėžyje, 15 garvežių, 112 krovininių, 58 įvairaus tipo keleivinius, 6 pašto vagonus ir 154 krovinines platformas, 4 vnt. cisternų. Šiandien turime dešimt vagonų (iš jų trys vagonai yra pirmos klasės) ir dar du atviro tipo keleivinius vagonus, kurie vasaros sezono metu iš Anykščių geležinkelio stoties per Šventosios upės tiltą veža iki Menų inkubatoriaus ir atgal. Kelionės metu nuo geležinkelio tilto atsiveria vieni iš gražiausių siauruko kelio vaizdų –Šventosios upės panorama.
Apskritai siaurųjų geležinkelių paveldo išsaugojimas yra susijęs su geležinkelių turizmu. Ši turizmo rūšis apima geležinkelio paveldo objektų lankymą, įvairias galimybes susipažinti su geležinkelių infrastruktūra, istorija ir kultūrine reikšme. Geležinkelių turizmo objektų Lietuvoje yra gausu, tačiau matyt svarbiausi yra būtent Aukštaitijos siaurukas, Vilniaus ir Šiaulių geležinkelių muziejai bei prieš metus ekskursijoms atvertas Lyduvėnų tiltas.
Siauruko kelionės yra susijusios su regiono pažinimu, lėtuoju turizmu, unikalių turistinių produktų išbandymu. Yra susikūrusios ir įvairios geležinkelio entuziastų ir gerbėjų grupės, kurių nariai taip pat keliauja aplankyti senąsias stotis, išlikusius riedmenis ar nebeveikiančias linijas. Papildomos galimybės atsiveria keliaujant senoviniais garvežiais. Prieš keletą metų siaurojo geležinkelio garvežiai buvo atvežti ir į Lietuvą parodomiesiems važiavimams. Lietuvoje taip pat galima keliauti įvairiais siaurojo ir plačiojo geležinkelio paveldo maršrutais, vyksta pėsčiųjų žygiai buvusiomis siaurojo geležinkelio linijomis. Tokios kelionės – tai galimybės papildomai susipažinti su vietovės inžineriniu paveldu, architektūros ir urbanistikos raida.
Geležinkelių turizme svarbus ir vietos bendruomenės dalyvavimas, jų įsitraukimas į kultūros paveldo išsaugojimo ar atkūrimo projektus. Ši turizmo rūšis – tai ir naujos galimybės vietos verslui, kuriant kavines, suvenyrų parduotuves ar teikiant apgyvendinimo paslaugas. Užsienyje kai kurios buvusios geležinkelių stotys yra paverstos viešbučiais, taip tiesiogiai prisidedant prie turizmo plėtros. Taigi geležinkelių turizmo plėtra gali ne tik prisidėti prie kultūros paveldo vertybių išsaugojimo, bet taip pat paskatinti burtis vietos bendruomenes ir verslą.
