Sostinėje vairuotojais visai neseniai įsidarbino keletas piliečių iš Ganos Respublikos Afrikoje. Jau trečią mėnesį Lietuvoje dirbantis Justice`as Kudjo Bekai`us LRT.lt pasakoja apie savo potyrius, skirtumus tarp Lietuvos ir Ganos, dalijasi vairavimo Vilniaus keliais įspūdžiais.
Įmonės „Transrevis“ valdybos narys Vladas Dapkus dar prieš interviu su vairuotoju iš Ganos dalijosi patirtimi apie dabartinę darbuotojų situaciją. LRT.lt primena, kad praėjusiais metais bendrovė buvo susidūrusi su didesniu vairuotojų trūkumu.
Taip pat skaitykite
„Šiuo metu vairuotojų trūkumas sumažėjo, tačiau neišnyko dėl pandemijos, gripo ir kitų priežasčių. Tai verčia įmonę toliau įdarbinti ir užsienio darbuotojų“, – sakė jis.
V. Dapkus kalbėjo, kad įdarbinimo procesas trunka nuo 4 iki 7 mėnesių, tačiau kyla įvairių sunkumų.
„Migracijos departamentas verčia užsieniečius atvykti pateikti dokumentus asmeniškai, o paskui atideda svarstymą iki maksimalaus įmanomo, kai jau baigiasi užsieniečių Šengeno vizų galiojimas ir jie arba pažeidžia įstatymus, arba yra priversti skristi namo ir ten laukti leidimo gyventi, be kurio jie negali dirbti“, – akcentavo valdybos narys.
Savo ruožtu J. K. Bekai`us su LRT.lt sutiko pasidalinti savo patirtimi, kaip sekasi dirbti, ko naujo išmoko apie Lietuvą, ar norėtų, kad į šalį dirbti atvyktų ir jo šeimos nariai.
– Kiek laiko dirbate autobuso vairuotoju Lietuvoje?
– Autobuso vairuotoju Lietuvoje dirbu pastaruosius tris mėnesius, man tai labai patinka. Važiuoju 88 autobusu, jo maršrutas veda nuo oro uosto iki prekybos centro „Europa“.
– Dirbate ir dieninėje, ir naktinėje pamainoje? Kuri jums labiau patinka?
– Labiausiai man patinka naktinė pamaina. Pasirinkau dirbti naktinės pamainos vairuotoju, kad galėčiau sužinoti, kaip atrodo naktinis Vilniaus gyvenimas. Visgi pastebėjau, kad naktį gatvės būna ramios, nedaug žmonių. Beveik visada per naktinę pamainą važinėja tušti autobusai.
Dieninės pamainos irgi smagios. Kai kurie mano kolegos dirba dieną. Dabar dirbu naktines pamainas, nes dalis įmonės senbuvių vairuotojų atostogauja, tad vadovas mane paskyrė, kad dirbčiau tokiu laiku, kol jie grįš iš atostogų. Tada galbūt grįšiu į dieninę pamainą.
– Ar ir anksčiau dirbote autobuso vairuotoju?
– Taip, atvykau čia, nes buvo laisva autobuso vairuotojo vieta. Anksčiau vairavau autobusą Ganoje, iš ten ir esu kilęs.
– O kuo skiriasi vairavimas Ganoje?
– Ten, Ganoje, vairavimas yra grubus, lyginant su Europa. Kelyje būna daug nelygumų, dauguma kelių Ganoje neasfaltuoti. Ganoje valdžia niekam nemoka už tai, kad tiestų kelią, o Europoje yra sukurta visa infrastruktūra, kad autobusų stotelėje būtume laiku, keleiviai ramiai nuvyktų į suplanuotą vietą. Autobuse visi būna drausmingi.
– Kiek laiko užtruko įsidarbinti Lietuvoje? Kokius dokumentus reikėjo pateikti, kiek užtruko visas procesas?
– Kai yra laisva darbo vieta, reikia pateikti paraišką, o tada įmonė kviečia atvykti. Kai atvyksti, įmonė duoda paskyrimo raštą, su juo kreipiesi dėl leidimo laikinai gyventi šalyje. Taigi, tai ilgas procesas. Kartais Migracijos departamente užtrunka, kol jie paruošia leidimą. Jei nepasiseks ir procesas užtruks, vizos galiojimas pasibaigs. Būna įvairių problemų.
– Kaip apskritai jaučiatės Lietuvoje, kokių įspūdžių patyrėte?
– Įspūdžiai puikūs, mėgaujuosi gyvenimu kaip normalus žmogus. Žinote, nėra ko lyginti su Afrika. Čia ramu, nėra jokio šurmulio. Atsikeli, eini į darbą, baigi pamainą, grįžti namo, nusiprausi po dušu ir keliauji miegoti. Niekas netrukdo gyventi, tai yra šaunu. Tiesa, šiuo metu Lietuvoje šalta, bet po kelių mėnesių oras bus beveik kaip Afrikoje. Juk negali visko turėti šimtu procentų.
– Kokiomis veiklomis mėgstate užsiimti, kai ilsitės po darbo?
– Vilniuje kol kas daug veiklų neturiu, tik sekmadienį einu į pamaldas bažnyčioje. Man patinka nueiti į bažnyčią ir klausytis Evangelijos. Tuomet patariu sau, kaip daryti gerus dalykus, kurti savo gyvenimą.
Norėčiau nuvykti ir į kitą Lietuvos pusę, kad galėčiau pamatyti, koks gyvenimas vyksta rajonuose, kaimuose.
– Kokių įžvelgiate algos skirtumų?
– Čia, Europoje, yra geriau. Afrikoje moka ne tiek daug. Čia gali užsidirbti, pavalgyti, o paskui dar sutaupyti ateities tikslams.
– Kokių pasitaiko situacijų su keleiviais – ar klausia, kai neaišku dėl maršruto, galbūt pasidžiaugia jūsų darbu, paskatina?
– Dauguma žmonių, važiuojančių mano maršrutu, būna užsieniečiai, turistai. Dažniausiai daugelis jų kalba angliškai. Man nekyla jokių problemų susikalbėti su jais. Jei kas nors nori kalbėti lietuviškai, stengiuosi, kad kas nors būtų šalia, kad galėtų greitai paaiškinti. Naudojuosi ir „Google“, kad sužinočiau žodžio prasmę, kad bendravimas būtų greitesnis.
– Mokotės lietuvių kalbos?
– Mokausi kalbėti lietuviškai, jau galiu suprasti, ką jūs turite omenyje, bet dar nemoku atsakyti. Įmonė, kurioje dirbu, mums organizuoja kalbos užsiėmimus, kad išmokytų gerai kalbėti lietuviškai. Kai nuvažiuosime pasisvečiuoti į kaimą, galėsime kalbėti su visais. Kai esi kitoje šalyje ir gali kalbėti jos gyventojų kalba, tave iškart gerai priima.
– Kokius žodžius ar frazes jau galėtumėte ištarti lietuviškai?
– Galiu pasakyti „labas rytas“ arba „laba diena“, o vėliau „labas vakaras“, moku paklausti, koks tavo vardas. Mokausi ir man čia patinka.
– Gal ir kolegos padeda jums, kai kas nors būna neaišku?
– Taip, aš su jais konsultuojuosi ir jie man pataria, ką daryti. Kai kurie iš jų yra tylesni, nes nemoka kalbėti angliškai. Tada bendraujame tik per „Google“ vertėją, bet vis tiek stengiamės vieni kitiems padėti.
– Galbūt paskatinsite savo draugus ar šeimą vėliau atvykti į Lietuvą?
– Taip, žinoma, nes Afrikoje sunku, o čia kol kas yra darbo. Vienintelė problema – kaip gauti vizą, kad galėtum atvykti. Patarčiau kreiptis į įmones, kurios čia veikia, kad jos prašytų leisti atvykti. Jei jos turi darbo vietų, tada galima atvykti iš Afrikos. Ten mes turime darbo jėgos, patyrusių žmonių, bet neturime darbo vietų, o jūs darbo vietų turite.
