„Tai yra liga. Visi kolekcininkai yra ligoniai, kad ir ką jie kolekcionuotų: ar pašto ženklus, ar automobilius. Pats muziejaus įkūrėjas Imantas sako, kad jei per mėnesį nenuperka kokio nors automobilio, jį pradeda kankinti nerimas. Bet žmogus šiandien puikiai suvokia, kad jei naują automobilį nupirks, nebus kur jį padėti, nes vietos muziejaus teritorijoje jau nelabai yra“, – pasakoja Ričardas Žičkus, Molėtų technikos muziejaus gidas.
Anot pašnekovo, Tumenčiznos kaime, Molėtų pašonėje, įsikūręs muziejus šiemet duris lankytojams atvėrė jau ketvirtą sezoną. Kiekvieną savaitgalį istorinių automobilių iš visos Lietuvos atvyksta apžiūrėti nuo 700 iki 1000 žmonių. Lankytojai turi progą ne tik akis paganyti, bet ir pasėdėti prie jaunystėje, prieš kelis dešimtmečius, liesto automobilio vairo. Pasak R. Žičkaus, būtent tai yra vienas iš muziejaus išskirtinumų.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Meilė automobiliams – nuo vaikystės
Molėtų technikos muziejaus gidas mus pasitinka prie įvažiavimo į teritoriją. Nors muziejus dirba tik savaitgaliais, R. Žičkus mums suteikia privilegiją – į ekskursiją atvykome penktadienį, kai 2,5 hektaro sklype tuščia ir ramu. Triukšmą čia skleidžia tik keli specialiai apgyvendinti paukšteliai. „Apgyvendinome dėl vaikų, kad jiems būtų daugiau ką veikti ir būtų linksmiau“, – paaiškina R. Žičkus.
Visai šalia įvažiavimo stovi ir pirmas angaras, kuriame glaudžiasi kelios dešimtys rusų gamybos bei trys lietuviški automobiliai. Vienas iš jų gimė Elektrėnuose, kitas – Utenos, trečiasis – Zarasų krašte. Pastarasis gavęs „Luodžio“ pavadinimą, mat sukurtas visai šalia tokiu pat vardu telkšančio ežero.
Nors muziejaus įkūrėjas Imantas Mekas ir neturėjo galimybės pats pabendrauti su mumis bei papasakoti apie eksponatus, jo pagalbininkas R. Žičkus tikina puikiai žinantis Molėtų technikos muziejaus idėją ir istoriją.
„Imantas nuo pat vaikystės buvo susijęs su automobiliais. Dar būdamas pradinukas, mėnesį ar kelis per vasarą praleisdavo pas giminaičius Jurbarke. Jo tėvo dėdė buvo pieno kombinato direktorius. Prie to kombinato buvo didžiulis autoūkis. Tai jis, būdamas vaikas, vasaras praleisdavo tarp tų automobilių, garažuose.
Žmogus, kurį nuo pat mažens traukė automobiliai ir kuris jais domėjosi. Gyvenimas ėjo, bet jis vis tiek buvo susietas su automobiliais. Imantas jau mokyklos laikais pradėjo remontuoti mopedus, jais prekiauti, po to perėjo prie automobilių“, – pasakoti istoriją pradeda R. Žičkus.
Anot pašnekovo, galop 2013 metais I. Mekas nupirko keletą automobilių su mintimi, kad galbūt tai bus kažkokios kolekcijos pradžia.
„Tai buvo rusiški automobiliai: žiguliai, moskvyčiai ar zaporožiečiai. Bet šių automobilių dabartinėje kolekcijoje nėra. Kiek vėliau buvo nupirktas dar vienas objektas – „Audi 100“, – su tikslu ne nupirkti ir parduoti, išardyti dalimis ir panašiai, bet kad šis daiktas liks ir Imantas jį saugos.
Kai atsirado pirmieji automobiliai ir žmogus juos pirko ne tam, kad parduotų ir smulkų biznelį padarytų, o saugotų, iškilo kita problema. Automobilių saugoti nėra kur. Žmogus dar gyveno Vilniuje, tarp daugiabučių“, – tęsia R. Žičkus.
Kadangi I. Mekas tuo metu jau pats pilotavo lėktuvą, dažnai atskrisdavo į Molėtų pašonėje esantį aerodromą. O sužinojęs, kad kitoje aerodromo kelio pusėje parduodamas sklypas, anot R. Žičkaus, 2016 metais jį ir įsigijo su tikslu kurti muziejų. Jau 2019-ųjų gegužės 25 d. lankytojams duris pravėrė Molėtų technikos muziejus.
„Pensininkų rojus“
Šiuo metu muziejuje glaudžiasi 250 automobilių. „Realiai čia turime apie 85–90 proc. automobilių, kurie sovietmečiu važinėjo mūsų gatvėmis. <...> Iš pat pradžių buvo mintis, kad vis dėlto muziejuje reikia rodyti tai, ką žmonės realiai yra matę, čiupinėję, su kuo važiavo jie patys ar jų tėvai, o ne daryti klasikinį muziejų ir parodyti automobilizmo raidą. Tai iki šiandien čia yra daiktai, kuriuos žmonės realiai eksploatavo“, – detalizuoja R. Žičkus.
Iš viso teritorijoje stovi trys angarai, kiekvienas turi savo idėją. Kaip pasakoja muziejaus gidas, 2021–2022 m. sandūroje iškilo trečiasis, kuriame šiandien išrikiuoti „Audi“, „Volkswagen“, „Mercedes-Benz“, „Ford“ ir kiti panašūs.
„Šis angaras iš anksto turėjo aiškų tikslą. Mintis buvo tokia – pirmieji nepriklausomos valstybės metai Lietuvoje. Tai buvo laikas, kai mes dar pardavinėjome žigulius ir moskvyčius, o nuėję į kitą turgaus pusę pirkdavome fordus, golfus, „Audi“ ir t. t.“, – teigia R. Žičkus.
Pašnekovo teigimu, šios ekspozicijos galbūt ir nebūtų buvę, jei ne pačių muziejaus lankytojų smalsumas. Pirmieji šalies nepriklausomybės metus menantys automobiliai buvo nupirkti su tikslu juos nuomoti kino kūrėjams, vėliau tikėtasi juos tiesiog atiduoti į metalo laužą.
„Kitaip sakant, jie savo atitarnaudavo, bet kadangi patvoriais dar turėjome vietos, tai jie ten ir nuguldavo, būdavo apaugę žolėmis. Bet pastebėjome vieną dalyką, kad lankytojai, atvykę į muziejų, eina prie tų automobilių, žiūri į juos, stovi šalia. Tai žmonėms įdomu. Jie nori įlipti, pasėdėti, turi apie ką šnekėti. Pakalbinome lankytojus ir kilo mintis, kad galbūt reikėtų būtent iš tų automobilių suformuoti atskirą ekspoziciją“, – pasakoja R. Žičkus.
Anot jo, šis sprendimas visiškai pasiteisino, nes dabar Molėtų technikos muziejuje atrasti ką nors artimo sau gali skirtingų kartų žmonės.
„Akivaizdžiai matome, kad senesni automobiliai, kaip mes juokaujame, yra pensininkų rojus. Senjorai čia atėję kaifuoja, prisimena savo jaunystę, pasakoja istorijas. O naujoje ekspozicijoje save atranda jaunos šeimos, jos ten daugiau ir užtrunka. Išėjo natūralus susiskirstymas: vieni žmonės vienur daugiau sentimentų pajunta, kitoje vietoje daugiau sentimentų pajunta kiti.
<...> Aš ir pats kartais juokiuosi, kad atvažiuoja senelis, atsiveža anūkus ir jie sako: „Seneli, na duok ir mums prie vairo pasėdėti, kiek tu gali.“ O senelis sėdi ir sukioja seno autobuso vairą. Tai žmogus, praleidęs 30–40 metų būtent prie tokio automobilio vairo, jam tai pusės gyvenimo prisiminimas“, – šypsosi R. Žičkus.
Įsiaudrinusius senjorus teko skirti
Muziejuje esančius eksponatus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni suremontuoti, stovi angaruose ir į juos lankytojams įlipti neleidžiama. Kita dalis stovi lauke ir kviečia smalsuolius įsėsti, pasukioti vairą ar paspausti pedalą.
R. Žičkaus teigimu, pastarieji automobiliai vilioja ne tik mažuosius, bet ir suaugusiuosius. Jie ne tik nebijo atsidaryti variklio dangčio, bet ir patikrinti, ar viskas veikia, teisingai sujungta.
„Šiemet turėjome tokią beveik anekdotinę situaciją. Lauke turime sovietmečiu mokymo tikslais pagamintų maketų. Ir vienas iš jų yra sunkvežimių uždegimo sistemos. Tai trys jau gana solidaus amžiaus vyrai tarpusavyje aiškinosi, kaip viskas turi būti sujungta. Ir aiškinosi tol, kol galiausiai vienas kitą pradėjo vadinti durniumi ir ėmė stumdytis. Teko bėgti ir skirti įsiaudrinusius vyrus, kad nesusimuštų“, – kuriozinę situaciją prisimena R. Žičkus.
Pasak gido, muziejus turi atskirą padalinį, kuriame darbuojasi du vyrai. Jie atsakingi už automobilių techninę priežiūrą. Šių darbuotojų dėka beveik visos muziejuje esančios transporto priemonės važiuoja.
„Periodiškai visi automobiliai per kelerius metus pereina per mechanikų rankas ir grįžta į ekspoziciją. Mat dirbame su kino pramone ir nežinia, kada ateis klientas bei ko panorės“, – paaiškina R. Žičkus.
„Černobylyje“ suvaidino didžioji dalis muziejaus eksponatų
Anot pašnekovo, Molėtų technikos muziejus, kaip ir daugelis kitų šalyje, pats savęs finansiškai neišlaiko. Todėl tenka ieškoti pinigų šaltinių, vienas iš pagrindinių – kino pramonė. Tad jeigu kas matė garsųjį „Černobylį“, jame galėjo išvysti netgi ne vieną muziejaus eksponatą.
„Šiame seriale turbūt kokie 70 proc. mūsų turimų automobilių buvo panaudota. Užsienio kūrėjai įprastai turi gerus biudžetus, jie atvažiuoja ir nori gauti visą paslaugos komplektą. Jeigu dabar jiems reikia 5 autobusų, 10 sunkvežimių, 20 žigulių, jie nenori bendrauti su keliolika ar keliasdešimt skirtingų žmonių, sudarinėti sutartis ir pan. Jie ieško vieno paslaugos teikėjo.
Realiai Lietuvoje žmonių, turinčių tokių transporto priemonių bazę, išskyrus mūsų muziejų, nėra. O kadangi darbo patirties turime, ir kai filmavo „Černobylį“ tos patirties turėjome, tai buvo pasirašyta sutartis su kino kūrėjais visą filmavimą tiekti automobilius. Nesvarbu, ar mes juos turime, ar neturime. Buvo priimti įsipareigojimai, maksimaliai panaudoti muziejaus automobiliai ir dar teko begalę automobilių surasti, juos atvežti“, – kalba R. Žičkus.
Pašnekovo teigimu, pasitaiko atvejų, kai ne tik kino kūrėjai nori išsinuomoti muziejaus eksponatus, tačiau ir eiliniai žmonės išbando savo laimę nusipirkti vieną ar kitą automobilį.
„Būna tokių, kurie nori nupirkti. Galbūt eilės norinčiųjų nėra, bet kartais būna, kad žmonės klausia, domisi. Bet tikrai neparduodame, nes nėra prasmės. Jeigu žmogus nori įsigyti kažkokį konkretų modelį, kokį mes turime, tai tikrai nėra sudėtinga jį surasti paieškojus interneto platybėse. Yra ir geresnės būklės, ir blogesnės. Čia svarbu, kiek žmogus nori investuoti pinigų“, – sako jis, pridurdamas, kad muziejaus atstovai nėra skaičiavę, kiek kainuotų visa kolekcija.
„Už milijoną tikrai neparduotume. Tai brangesnis objektas. Bet yra ir dar paprastesnis klausimas. Milijonas eurų ir parduodi. O ką su tuo milijonu veikti? <...> Tokių skaičiavimų, kiek kainuoja visa kolekcija, niekas nėra padaręs, nes labai sunku paskaičiuoti vertę. Galbūt buhalteriškai ir galima paskaičiuoti, kiek mokėta už vieną ar kitą automobilį.
Bet dalis eksponatų yra dovanotų, žmonės paskambina ir siūlo pasiimti. Tą sudėlioti yra sudėtinga. Juk kai kurie iš jų stovėjo patvoryje ir jų vertė buvo beveik nulinė. Jie buvo verti tiek, kiek sveria metalo laužas. Kai šie automobiliai buvo sutvarkyti, kai jie atsistojo į ekspoziciją, jų vertė pasikeitė. Dabar nustatyti, kokia jų vertė, gana sunku“, – tęsia R. Žičkus.
Pasiūlė numesti bombą
Pašnekovo teigimu, šiuo metu muziejui sekasi gana gerai. Kadangi teritorija ir taip yra maksimaliai užstatyta, kol kas artimiausiu metu plėtra neplanuojama.
Vis dėlto akys neišvengiamai krypsta į ekspozicijoje išrikiuotus rusiškus automobilius, o mintys sugrįžta prie karo Ukrainoje. Tad kilo natūralus klausimas, ar Rusijai pradėjus puolimą prieš ukrainiečius, lietuviai nepradėjo skeptiškai žiūrėti į muziejaus veiklą.
„Mums rašė laiškus, kad reikia ant muziejaus bombą numesti, kad mes skleidžiame Putino propagandą ir t. t. Visko buvo. Aišku, aprimo. Bet ir mes patys sąmoningai šiemet padarėme nuotraukų parodą iš Baltijos kelio. Tai archyvinė medžiaga, kurioje matoma, su kokiais automobiliais lietuviai važiavo į Baltijos kelią.
Ir turime aiškių argumentų, kad nebuvo ten nei golfų, nei „Audi“, nei nieko panašaus. Tai buvo rusiški automobiliai. Pasirinkom tokius vaizdus, kuriuose jie matomi. Čia kaip atsvara, kad stovi automobiliai, o šalia jų – žmonės su plakatu „Baltijos keliu į laisvę“. Ir jie važiuoja į laisvę su žiguliais ir moskvyčiais, – sako R. Žičkus.
