Bene garsiausia Šablevičiaus filmų keistuolė - biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Ji išvaikščiojo daugybę Lietuvos kaimų, kad perprastų liaudies medicinos paslaptis. Todėl pirmiausia Šablevičius ją pristato tarsi kokią senovės žiniuonę, puikiai išmanačią senovinius burtus ir užkeikimus. Režisierius smalsu, kaip viename žmoguje dera mokslininko pašaukimas ir natūralaus gyvenimo siekis. Jis tai puikiai pasako vienu kadru: išėjusi iš Mokslų akademijos pastato, kur dalyvavo rimtame pasitarime, biologė pasilenkia, kad nuskintų tarp cemento plytelių išdygusią žolę. Portretas gimsta iš nuolatinio dviejų sluoksnių supriešinimo: ironiškojo, kuriame rodoma protinga, užsispyrusi, savo išvaizda nelabai besirūpinanti, tiesmuka, gruboka, bet puikaus humoro jausmo moteris, ir poetiškojo, tarsi skendinčio Rasų šventės ūkuose, padedančio filmo herojėje įžvelgti tikrųjų tautos tradicijų grožį, jų tęstinumo, išsaugojimo būtinybę, apskritai, kilnią misiją, kurią visu savo gyvenimu ir vykdo „žiniuonė“. Norėdamas kuo pilniau atskleisti savo heroję, režisierius ir šiame filme nevengia provokacijų, pvz., asistentės skambučiai biologei, užduodant kvailus ir erzinančius klausimus. Kartu tai ir unikalaus likimo portretas, bene pirmasis Lietuvoje nepriklausomos, emancipuotos, savarankiškos moters portretas, nes Šablevičius visada siekė fiksuoti unikalius likimus jų realiame laike.