Pirmoje XVII a. pusėje Europos kompozitoriai pasitelkė instrumentinę muziką, kad eksperimentuotų su garsu ir išraiška. Jie sėmėsi įkvėpimo iš vokalinės retorikos, kad sukurtų naują instrumentinę kalbą, kuri pasižymėjo virtuoziškumu, išradingumu, improvizacija ir negirdėtų bei stebinančių garsų ieškojimu. Smuikas buvo idealus instrumentas šiam naujam repertuarui, paskatinęs tokių muzikantų kaip Carlo Farina, Johann Heinrich Schmelzer, Heinrich Ignaz Franz Biber, Johann Georg Pisendel ir Johann Sebastian Bach kūrybiškumą. Jų kūriniai gimė iš ankstyvojo Baroko stiliaus „stylus phantasticus“, leidusio išsivaduoti iš tradicinių muzikos normų ir papročių bei atrasti naujas raiškos galimybes. Chouchane Siranossian, Balázs Maté ir Leonardo García Alarcón kviečia mus atrasti šį novatorišką repertuarą.