Šį kartą laidoje "Legendos" prisiminsime šviesaus atminimo režisierę Ireną Bučienę, kuriai šiemet būtų sukakę 73-eji. Prieš dylika metų iš šio pasaulio iškeliavusios režisierės kurti spektakliai tapo vieno ar kito teatro istorijos puslapiu. Režisierė Irena Bučienė, nors debiutavo ir dirbo Jaunimo teatre, kūrė Vilniaus "Lėlės" ir Kauno valstybiniame teatre, tačiau savo gyvenimą susiejo su buvusiu Akademiniu, dabar Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Režisierės kurtuose spektakliuose atsiskleidė talentingi teatro aktoriai. Ji mokėjo rinktis vertingus, aktualius kūrinius, kiek galėdama vengdama konjunktūrinių, menkaverčių veikalų. Jos sumanymu reikšmingi lietuvių autorių kūriniai buvo perkelti iš teatro scenos į Vilniaus Žemutinę, Kauno, Raudondvario pilis. Dar okupacijos metais, režisierės dėka, Justino Marcinkevičiaus "Mindaugas" prabilo Šiaurės Osetijos sostinės teatro scenoje. Vėliau Irena Bučienė pastatė spektaklius pagal Sauliaus Šaltenio pjesę "Škac, mirtie, visados škac" Vengrijoje ir Rumunijoje. Teatrui atsidavusi režisierė ne iš karto atrado savo pašaukimą. Irena Bučienė baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, vienerius metus mokytojavo Širvintų rajone, vėliau metus studijavo vaidybą Vilniaus konservatorijoje ir tik tada ryžosi studijuoti režisūrą pas Anatolijų Efrosą Maskvos Lunačarskio institute. Trapi, gležna, pažeidžiama mergaitė tapo atkaklia, už savo vietą teatro pasaulyje visą gyvenimą kovojusia, režisiere.