Šeduviškė Stanislava Mančiauskienė-Kušleikaitė į Sibirą buvo ištremta vos dešimties metų. Dar būdama mergaitė iš vytelių pasigamino krepšelius, o padedama vietinių moterų net gi iš arklio uodegos ašutų išaudė „sietkutę“ veido apsaugai nuo uodų. Gyvenimo užgrūdinta moteris neslepia, jog amžinai neturinti laiko. Kokie rankdarbiai džiugina Stanislavos širdį? Jau per tūkstantį lietuviškų kanklių pagaminusio tautodailininko, etnografo Alberto ir etnomuzikologės Dianos Martinaičių šeimoje meilė liaudies kultūrai tvinksi itin karštai - devintokė dukra Damilė dėvi net pačios pasiūtus autentiškus žiemgalės drabužius. Ar iš tiesų liaudies meistras šiais laikais turi kantriai dirbti užsidaręs būtent nuo dabartinėje visuomenėje esančių pagundų? Kaip žmonės saugo ir puoselėja tautosaką? Kas jiems gyvenime svarbiausia? Kokių tik įvairių žmonių papasakotų istorijų neturi užrašiusi etnografė, šalyje pripažinta tautosakos rinkėja, Šeduvos kultūros namų ansamblio „Šeduva“ meno vadovė, Šeduvos baba dar vadinama Emilija Brajinskienė-Brimanaitė! Ar iš tiesų nebūna taip, kad žvaigždės švietė kaip papuolė, o mėnulis po dangų bet kaip klaidžiojo?