Albanija – šalis, kurioje praeities diktatūros palikimas ir laukinė gamta susipina į neįtikėtiną mozaiką. Enverio Hodžos paranoja šalies peizaže paliko daugiau nei 170 tūkstančių betoninių bunkerių. Greta šių „betoninių grybų“ stūkso senovinė Rozafos pilis, sauganti tragišką legendą apie įmūrytą jauną moterį.
Kelionė tęsiasi per Škoderį – dviračių sostinę, kurioje tūkstantmečius taikiai sugyvena skirtingos religijos ir civilizacijos. Pasiekti atokiausius kalnų kaimus padeda Komanio ežero keltas, plaukiantis pro kilometro aukščio uolas. Tropojos regione vis dar gyva šimtmečius puoselėta garbės kodekso „Kanun“ dvasia, o Valbonos slėnyje, kur oras laikomas vienu švariausių Europoje, upės vaga vietiniams tarnauja kaip natūralus greitkelis. Čia keliauninkus iš Panevėžio pasitinka albanų svetingumas, teigiantis, kad namai pirmiausia priklauso Dievui ir svečiui.
Ved. Audrius ir Alma Sutkai.
Kitos nuorodos: