JAV gimusi, augusi, išsimokslinimą ten gavusi, Gintė Damušytė vis dėlto tapo Lietuvos, o ne Amerikos, diplomate. Pradėjo ji ne nuo diplomatinio darbo, o nuo žurnalistikos – tapo Lietuvių informacijos centro vadove, kaip pati sako, metams, bet pradirbo dvyliką. Centras rinko informaciją apie okupuotą Lietuvą, žmogaus teisių pažeidimus ir siuntė pranešimus į svarbiausius pasaulio laikraščius, prasidėjus Sąjūdžiui, skelbė naujienas iš Lietuvos, Sausio 13-osios naktį ir dar kelias dienas dirbo ištisomis paromis. O 1991-ųjų pabaigoje buvo deleguota kartu su diplomatu Anicetu Simučiu sukurti Lietuvos misiją JT. Štai tada ir prasidėjo jos diplomatės karjera, trukusi daugiau nei 30 metų. Sunkiausias, sako G. Damušytė, buvo ambasadorės prie NATO darbas, nes tada Lietuva siekė integracijos ir narystės. Ir jai pavyko: ji ne tik dalyvavo procese, bet ir šiame poste sulaukė 2004 metų, kai Lietuva oficialiai tapo NATO nare. G. Damušytė buvo pirmoji moteris Lietuvos ambasadorė prie NATO ir apskritai pirmoji moteris ambasadorė prie NATO. Diplomatė prisimena ir ne visada šviesius momentus savo darbe, pavyzdžiui, kai Lietuvoje viena šalis norėjo įkurti kalėjimą, į kurį būtų vežusi neįtinkančius, kai kurie mūsų valdžios žmonės tam pritarė, tačiau, sako G. Damušytė, su prezidentės D. Grybauskaitės pagalba pavyko šito kalėjimo išvengti. Pokalbis su diplomate, ambasadore Ginte Damušyte.

Ved. Nemira Pumprickaitė.