Staigus kilimas ir dar staigesnis nuopuolis. Gintauto Palucko premjeravimo istorija baigėsi anksčiau, nei daugelis tikėjosi. Premjero poste jis išbuvo šiek tiek mažiau nei aštuonis mėnesius. Socialdemokrato skrydis į valdžios viršūnę baigėsi skaudžiu kritimu. Praėjus keliems mėnesiams, kai buvo paviešinti jo verslo ryšiai, tuometinis premjeras turėjo pasitraukti iš pareigų. Tiesa, politinė Palucko karjera, praradus premjero postą, nesibaigė – jis liko socialdemokratų frakcijos nariu Seime.

Ir tiktai Gintauto Palucko politinė krizė atskleidė daugiau nei asmenines klaidas. Jam pasitraukus, socialdemokratai turėjo du pasirinkimus – tuometinius ministrus Eugenijų Sabutį ir Ingą Ruginienę. Sabutis pasitraukė, kaip paaiškėjo, dėl vadinamosios „čekiukų“ bylos, lėmusios neliečiamybės praradimą Seime. Be politinės patirties į premjerės postą atėjusi Ruginienė žadėjo save apsupti daugiau patirties turinčiais žmonėmis. Tačiau ne tik politologai sako jų nematantys. Ruginienė mano, kad padaryta daug, tačiau reitingai rodo – žmonės tais darbais nėra patenkinti.

Ingos Ruginienės Vyriausybei teko susidurti su didžiuliais protestais – apie juos kiek vėliau, tačiau dar vienas rimtas iššūkis jos laukė iš Baltarusijos. Du dronai buvo tik menka įžanga į tai, kas sekė vėliau – kontrabandinių oro balionų karavanai iš Baltarusijos, paralyžiavę Vilniaus oro uosto darbą ir atskleidę milžiniškas oro erdvės gynybos spragas. Tai sukėlė problemų ir vežėjams: Vyriausybei priėmus sprendimą uždaryti sieną, dalis jų įstrigo Baltarusijoje. Premjerei teko ieškoti naujo krašto apsaugos ministro, nes buvusioji pasirodė netinkama, taip pat įgyvendinti prezidento pažadą gynybai skirti daugiau nei 5 procentus BVP – beveik 5 milijardus eurų. Vis dėlto klausimas, kam konkrečiai šios lėšos bus skirtos, iki šiol lieka atviras.

Kai socialdemokratai Kultūros ministeriją atidavė „Nemuno aušrai“, kilo kultūros bendruomenės protestų banga. Kai jie nusprendė priimti LRT vadovo atleidimą lengvinančias pataisas, kilo dar didesnė protestų banga. Kultūros bendruomenės ir žiniasklaidos protestai parodė, kad visuomenėje nepritariančiųjų socialdemokratų vadovaujamai politikai ne tiek jau mažai. Premjerės ir socialdemokratų reitingai nukrito į neregėtas žemumas, kaip ir prezidento. Gitanas Nausėda neteko „Scanoramos“ ir Vilniaus knygų mugės globos, o nacionalinės kultūros ir meno premijos bus teikiamos Sapiegų rūmuose, ne prezidentūroje. Taip buvo tik prieš 21 metus, kai prezidentui Paksui grėsė apkalta.

Donaldo Trumpo inauguracija pirmąjį 2025-ųjų mėnesį tapo ambicingiausio ir radikaliausio Amerikos politinio projekto pokaryje startu. Per šiuos metus Trumpas pasirašė daugiau įsakų nei per visą pirmąją kadenciją. Įsakų, skirtų Amerikos ir vidaus, ir užsienio politikos struktūrai pertvarkyti, dalį jos kartais tiesiog išgriaunant – kaip pasielgta net ir su dalimi pačių Baltųjų rūmų.

2025-ieji Ukrainoje tapo metais, kai Vakarų pažadą padėti kautis ir laimėti mūšyje vis dažniau nustelbė Amerikos bandymai karą užbaigti derybomis. Šį vakarą Jungtinėse Valstijose viešintis Volodymyras Zelenskis visai netrukus vėl stos į akistatą su Donaldu Trumpu – siekdamas, kad ryškėjantys taikos susitarimo kontūrai netaptų tik didžiųjų galių sandėriu, perbraižant žemėlapius ir sprendžiant Ukrainos ateitį be jos pačios. Tokie buvo šie metai: nuolatinis darbas išlaikyti Ameriką savo pusėje, Vakarus – vieningus, o Rusijos pastangas įrodyti esant supergalia – paversti mitu.

Europa, likusi be Jungtinių Valstijų užnugario, šiemet kaip niekada aštriai pajuto, kad gali tapti kitu Rusijos taikiniu. Visus metus nesiliovę naikintuvų ir dronų įsibrovimai į NATO oro erdvę galiausiai virto Aljanso vadovo įspėjimu, kad gali tekti kariauti taip, kaip kariavo tik praeities kartos. Europos Sąjunga ėmėsi kamšyti spragas ir paskelbė ne vieną ginklavimosi iniciatyvą, tačiau prieš savaitę tik paskutinę akimirką pavyko susitarti dėl tolesnės paramos Ukrainai – ir tai vis dar be aiškios strategijos ateičiai.

Dar prieš keliolika metų apie rinkimus Europoje būtume kalbėję kaip apie kovą tarp kairiųjų ir dešiniųjų partijų. 2025-aisiais šis požiūris atrodė visiškai pasenęs. Nuo Vokietijos iki Rumunijos, nuo Čekijos iki Nyderlandų – europiečiai rinkosi tarp tų, kurie siūlo nuosaikius pokyčius, ir tų, kurie žada visiškai naują politiką; tarp proeuropietiškų ir euroskeptiškų politikų, tarp tų, kurie remia Ukrainą, ir tų, kurie šią paramą nori nutraukti.

Po spalio septintosios teroro išpuolio pabrėžtą Izraelio teisę gintis išstūmė klausimas, kur yra šios teisės ribos. Kai kurioms Vakarų šalims riba buvo peržengta išvydus humanitarinės krizės Gazos Ruože statistiką ir pranešimus apie badą. Izraelyje ir kitur vis dažniau pradedama lyginti, kas patyrė didesnę kančią – ar žydai, išgyvenę didžiausią nelaimę po Holokausto, ar palestiniečiai, neturintys valstybės, o dabar ir namų. Palestinos valstybingumo pripažinimas tapo simboliu – svarbiu, bet nublankstančiu prieš Izraelio karinę galią regione.

Vasarą valdantiesiems pavyko tai, kas nepavyko ankstesnei valdžiai – priimti mokesčių reformą. Mokesčių teisininkai sako, kad kai kam finansinė padėtis dėl Seimo sprendimo pagerės, o dalies pokyčių išties reikėjo. Tačiau žadėtą reformą, labiau nukreiptą į turtinguosius, iš tiesų pajus visi: vieni – mokėdami nuo pajamų, kiti – už nekilnojamąjį turtą, treti – už šildymą. Vis dėlto žmonių nuotaikos, anot ekonomistų, kitąmet nebūtinai bus blogos – greičiau atvirkščiai. Mat jau netrukus prognozuojamas pinigų lietus iš privačių pensijų fondų. Viena reforma Seimas šią vasarą neapsiribojo – priėmė ir kitą, antrosios pakopos pensijų reformą. Žmonės jau nuo sausio galės reikalauti nutraukti sutartis su privačiais pensijų fondais ir atsiimti dalį sukauptų lėšų.

Ved. Nemira Pumprickaitė.