Kai kunigystė tampa per sunki našta. Kodėl kunigai nusprendžia pasitraukti? Ar dvasininkai gali tikėtis po to būti tiesiog žmonėmis, bažnytinės bendruomenės dalimi?

Buvęs kunigas Edgaras pasakos savo sprendimo būti kunigu istoriją. Praėjus 15 metų po stojimo į kunigų seminariją jis mano, kad tada ėjo vedinas kažkokios euforijos. „Ar idealizmas pradeda blėsti, ar pamatai tam tikrų dalykų, kurie atveria akis arba tiesiog bręsti ir mąstai kitaip, matai kitaip pasaulį“, – svarstys Edgaras apie augusį sprendimą trauktis iš kunigystės. Nors jis pripažįsta, kad nebūtų tokiu žmogumi jeigu nebūtų baigęs mokslų kunigų seminarijoje.

Edgaras atskleis, kodėl pasitraukė iš kunigystės, kokiu buvo kunigu, kaip dabar vertina savo kunigystės periodą. „Man buvo nuobodu ir per mažai erdvės savirealizacijai“, – pripažįsta buvęs kunigas. Mišiose vos du žmonės arba parapijiečiai, kurie išmano tikėjimo tiesas geriau nei jis. Jis buvo karo kapelionu ir sakė, kad ne karo metais tokių kapelionų svarba abejotina. Tokia realybė jį pradėjo erzinti.

Jo išėjimas nutraukė tam tikras draugystes, kiti pyko ir piktinosi, vadino išdaviku. Kaip tikintieji kunigystę palikę kunigai nėra laukiami bažnytinėje bendruomenėje, įsitikinęs Edgaras.

Kauno kunigų seminarijos dvasinis tėvas Andrius Končius kunigauja 11 metų. Jis drąsiai kalbės apie kunigystės išbandymus ir pasitraukimo iš kunigystės priežastis. „Jeigu eini su Dievu, nesvarbu ar eini pasaulietiniu, ar kunigo keliu. Iš kunigystės nepasitraukiama. Tai ne darbas, o Dievo dovana“, – sako kunigas.

Ved. Daiva Žeimytė.