Šįkart apie vieną ryškiausių Lietuvos grafikių – Birutę Žilytę Steponaviečienę. Gimusi 1930-aisiais Nainiškiuose, ji priklauso tai menininkų kartai, kuri po karo bandė atrasti kitą žvilgsnį į pasaulį. Ne propagandinį, o žmogišką, estetinį, dvasinį. Baigusi Dailės institutą 1956-aisiais, Birutė Žilytė pasirinko kelią, kuriame vizualus mąstymas tapo unikalia kalba, atvėrusia pasakos ir mito erdves. Kartu su vyru Algirdu Steponavičiumi, jos sukurti monumentaliosios dailės kūriniai tapo lietuviško modernizmo simboliais ir legendomis. Sienų tapybos kompozicijos vaikų kavinėje „Nykštukas“ bei sanatorijoje „Pušelė“ liudijo retą estetinę drąsą, gebėjimą spalva ir linija prakalbinti viešąją erdvę. Birutės Žilytės iliustracijose ir sienų tapyboje susitinka mitas ir žmogus, vaikystės pasaka ir istorinė atmintis. Anot menotyrininkų, ji gebėjo per pasaką kalbėti apie žmogų.

Ved. Aistė Stonytė.