Visi paukščiai turi vieną „tarptautinę“ arba „bendrą“ kalbą, kuria naudojasi ir kuri yra labai efektyvi. Ji daug paprastesnė, nei giesmės, ją skleidžia ir supranta net sistematiškai labai toli esančios rūšys. Tiesa, dažnai šią balsinę „kalbą“ keičia ar papildo garsiniai ir net vizualiniai elgesio elementai – nardymas ore, plakimas sparnais, nervingas tūpsėjimas, sparnų ir uodegų sklaidymas, medžio kalimas ar vandens taškymas. Kitiems paukščiams tai – tiksėjimas, ciksėjimas, šnypštimas; taip paprastai reaguojama į pavojus, o ši informacija vienodai svarbi visiems.