Mantvydas Vilys visada domėjosi etnokultūra: restauravo muzikos instrumentus, kūrė padegamąsias skulptūras, instaliacijas. O apsigyvenęs Brazilijoje pabandė iš ten augančių bambukų kurti lietuviškų sodų motyvų baldus.

Kone 2 dešimtmečius trunkanti karjera Vanemuinės teatre Tartu, geriausios Estijos baleto artistės titulas ir nesibaigianti aistra šokti. Apie visa tai lietuvė Raminta Rudžionytė-Jordan nė nedrįso svajoti. Kol baigusi Nacionalinę Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje sulaukė netikėto pasiūlymo. Tiesa, dabar moteris juokiasi, kad būdama maža mergaitė su pūstu sijonu nelakstė ir puantų nesimatavo.

Antro vaikelio besilaukianti Raminta pripažįsta – jos kaip ir daugelio kitų baleto artisčių kelias nebuvo lengvas. Kasdien laukė sunkus darbas, itin griežta disciplina ir vis didėjantys lūkesčiai. Po 9-erių metų menų mokykloje, nė kiek ne mažesni iššūkiai ją pasitiko teatre. Kur kasdien tenka vis iš naujo įrodyti, kad esi verta lipti ant scenos. „Būna dienų, kai galvoji, kad viskas, nebegali net atsikelti, negali surinkti savo kauliukų, kaip viską skauda“, – pasakoja balerina.

Raminta tikina maniusi, kad Tartu ilgai neužtruks. Tikėjosi sukaupti patirties ir karjerą tęsti tėvynėje. O dabar antrame pagal dydį Estijos mieste ji jau skaičiuoja 19-tą teatro sezoną. Ramintos talentą pastebėjo ir estai. Baleto artistė ne kartą nominuota kaip geriausia šios šalies šokėja, o prieš kelerius metus lietuvė sulaukė ir jai visai netikėtos žinios – ji išrinkta geriausia Estijos metų balerina. „Aš niekada nedirbdavau toms nominacijoms, kad mane įvertintų, uždėtų karūną, bet iš tiesų yra tikrai malonu“, – prisipažįsta lietuvė.

„Scena – tarsi stipri priklausomybė“, – sako lietuvė. Nors vis atrodo, kad negali sustoti, norisi dar ir dar kartą pajusti tą jausmą, kuris apima užlipus ant scenos ir kuriant įvairius vaidmenis, laikui bėgant į mintis pradeda skverbtis ir troškimas turėti šeimą. Tad dabar antro vaikelio besilaukianti moteris sako, kad svarbiausia jos misija – išauginti vaikus lietuviais.

Karolį Mažeiką į Jungtinę Karalystę išvedė jaunatviškas maksimalizmas – noras toliau mokytis ir užsidirbti. Apskaitą ir finansus studijavęs vyras ten ne tik dirbo, akompanavo lietuvių šokių kolektyvui, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Nors sparčiai kilo karjeros laiptais, išsiilgęs tėvynės pasuko atgal.

Aurelijai Žitkei teko dirbti ir Jungtinėje Karalystėje, ir Japonijoje. Būtent iš šios šalies moteris parsivežė potraukį rytų kultūroms ir siekiui gilintis į save bei kitus. Tai ją pastūmėjo į hipnoterapiją – mokslu pagrįstą, tačiau vis dar mitais apipintą sritį.