Vyresnioji karta puikiai žino rusišką žodį „samizdatas“, atėjusį iš sovietmečio. Šiandien jį keičiame „savilaida“, o reiškia jis nelegalią literatūrą, leistą politiniais, religiniais ir kitais tikslais nelegaliose spaustuvėse. Knygnešystės tradicijos Lietuvoje nebuvo pamirštos gerokai ilgiau, nei teigiama, net Sąjūdžio spauda buvo leidžiama savilaidos būdu. Būta ir visai nepolitinių tekstų – nuo vestuvinių laikraštėlių iki draudžiamos pornografijos...

Ar kada žvelgdami į senuosius audinius ir sudėtingiausius jų raštus susimąstėte, kaip juos pajėgdavo sukurti ir apmesti beraštės kaimo moterys? Šiandien tai atlieka kompiuteriai... Ką slepia tie senieji audiniai? Ar tiesa, kad per juos – tiesus kelias į senąsias inkų, arabų kultūras? Kaip šie liaudies deimantai išnaudojami ir pritaikomi šiandien? Ir ar gali būti, kad senuosius audimus jau netrukus pardavinėsime gramais – kaip juvelyrinius dirbinius?

Kai mums atrodo, kad I pasaulinio karo griaustinis jau seniai nugrūmojo, o jo ženklų Lietuvoje ir su žiburiu nerasi... „Daiktų istorijos“ kviečia į tikrą karinių įtvirtinimų miestą, besidriekiantį nuo Zarasų iki pat Kauno. Beveik trejus metus čia stovėjusi vokiečių kariuomenė ten buvo įrengusi ne tik ligonines ir bažnyčias, bet net teatrą ir troleibusus, o Lietuvos siena, pasirodo, tose vietose sutampa su fronto linija.

Ved. Saulius Pilinkus.