Smalsūs žvilgsniai palydi Viktoriją Voidogaitę gatvėje. Praeiviai dažnai atsisuka, kartais paprašo nusifotografuoti. Ir tai tik todėl, kad jauna ir nuolat besišypsanti mergina dėvi vienuolišką abitą. Bet Viktorijos tai visai neglumina – ji drąsi ir netipiška vienuolė, atvirai ir be patoso pasakojanti apie vienuolinio kelio kasdienybę ir buitį. Ji įsitikinusi, kad yra ten, kur ir turėjo būti, o linksmos akys ir užkrečiantis juokas nepalieka abejonių. Vaikščiodama po jai sentimentus keliančius Trinapolio rekolekcijų namus, prisimena, kaip atvyko čia raudonais plaukais, trumpa palaidine ir odinėmis elnėmis, kiek cigarečių surūkė prieš tapdama vienuole, ir kaip stengėsi, kad negirgždėtų jos celės grindys jau tapus vienuolyno nare.

Ved. Viktorija Urbonaitė.