Maratonininkės Aušros Garunkšnytės kelias iki įgyvendintos paralimpinės svajonės buvo ilgas ir duobėtas. Debiutą Tokijo paralimpinėse žaidynėse iš pradžių aptemdė pandemija, o vėliau sugniuždė sudėtinga trauma. Gydantis ją, regėjimo negalią turinti mergina pyko ant viso pasaulio ir atsiribojo nuo aplinkinių. Vėliau A. Garunkšnytė tvirtai nusprendė imtis pokyčių – pradėjo treniruotis pas naują trenerį, o maratono distancijoje ją pradėjo lydėti vedlys Linas Mikalainis. Bėgimas su vedliu reikalauja itin didelio pasitikėjimo, o svarbiausia čia, pasak maratonininkės, psichologinė pagalba sunkiausiais varžybų momentais, kai kyla noras paleisti sportininkus jungiančią juostelę. Patirtis su vos 5 procentų vienos akies regėjimą turinčia A. Garunkšnyte vedliui L. Mikalainiui neįkainojama – jis ne tik turėjo garbės būti pirmosios Lietuvos maratonininkės moters, atstovavusios šaliai paralimpinėse žaidynėse, bendražygiu, bet kartu tapo ir geresniu žmogumi.