Už Vilniaus
Laidos tikslas - pasakoti apie mažesnius Lietuvos regionus (savivaldybes): jų politines aktualijas, geruosius ir bloguosius regionų politikos pavyzdžius; rinkti ir skelbti išskirtines už Vilniaus gyvenančių žmonių istorijas. Laida transliuojama trečiadieniais 18.12 val.
Po 7-erių metų Bridai vėl turi mėgėjų teatrą: tokio sugrįžimo nesitikėjome
2026-04-22 15:12
Prie puodų stovinti 2 kavinių savininkė: su galva turi būti negerai, kad eitum į maitinimą
2026-04-15 15:12
30 km į mokyklą važiuojanti 10-okė: esu laiminga, nes mokykla nėra visas mano gyvenimas
2026-04-08 15:12
33 metus turguje prekiaujanti Rima: užsidirbti sunku, bet kainų nekelsime, nes negalime
2026-04-01 15:12
Vaiką priglaudusi buvusi Balsių mokyklos direktorė Jadvyga: man jis buvo gelbėjimosi ratas
2026-03-25 16:12
Maisto karui sukaupę Stebulių žmonės grąžina talkas – suneš senjorų malkas, nukas bulves
2026-03-18 16:12
Alantos dvaro, kuriame vaidenasi, muziejininkės Jolanta ir Liuda sako: mums čia labai gera
2026-03-11 16:10
Demencija sergančią mamą labai mylinti Rasa: pokalbiai praranda svorį, bet ne prasmę
2026-03-04 16:12
Almutė 4 metus mezga kojines Ukrainos kariams ir aukoja pinigų: kažkas turi tikėti gerumu
2026-02-25 16:12
Lauko virtuvę patys sukūrę Pramedžiavos vyrai šventėse gali pamaitinti ir 1 tūkst. žmonių
2026-02-18 16:12
Ilgametė muziejaus Rumšiškėse kasininkė Ona: jaučiausi kaip pasaulio centre
„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre. Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – sako 79-erių Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.
„Nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam būtų nepatikęs muziejus. Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas“, – priduria.
Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.
„Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį. Mama greitai mirė ir aš likau viena be jokios paramos“, – pasakoja.
Šiandien Ona – jau pensininkė, gyvena ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.
„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kažkas kad dronu mane nuskraidintų, aš tik jūrą pamatyčiau, kad man nereikėtų ilgos kelionės važiuoti tais autobusais. Bet vis tiek gi niekas neįgyvendins“, – baigia visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė.
Ved. Edvardas Kubilius
Susiję žanrai
Kitos nuorodos: