Kitą savaitę NATO Vašingtone minės 75-metį. Bet prabangos tik švęsti neturės – atgrasymas ne tik ant popieriaus, bet ir realybėje, taip pat Ukrainos ateitis Aljanse – tai iššūkiai keliantys nesutarimų. Tačiau rinkimų nuotaikomis gyvenantis Vašingtonas nuo praėjusių metų viršūnių susitikimo Vilniuje siuntė signalus, kad nori šventinio, o ne revoliucinio susitikimo. Tad į 76-uosius metus NATO įžengs pradėdama diskusijas, kad 2 proc. išlaidų gynybai nebeužtenka, ir kaip reaguoti į Rusijos sabotažo aktus.

Tik pats Viešpats Aukščiausiasis pajėgus įtikinti trauktis iš rinkimų, vakar amerikiečių televizijai „ABC“ kalbėjo Joe Bidenas. Visgi, klausimas, ar po tragiškai vertinamo pasirodymo prezidentiniuose debatuose jo užsispyrimas išeis į gera, kai vis daugiau Demokratų kongresmenų ir finansinių rėmėjų reikalauja leisti varžytis rinkimuose kitam. Padėtis, kai vienas iš kandidatų be skrupulų meluoja, o kitas nesugeba įtikinamai melų paneigti, simptomiška pati savaime ir, ko gero, geriau nei bet kas kitas atspindi Ameriką ištikusią krizę.

Kol Bidenas vargsta aiškindamasis dėl savo tragiško pasirodymo per debatus, kurių taisykles nustatė pats, Lietuvoje, artėjant rinkimams, aiškintis vis tenka didžiausiai valdančiajai partijai – tai dėl savo pirmininko dviprasmiškos padėties kandidato į eurokomisarus tema, tai dėl premjerės tylos, ar bus partijos sąrašo priešaky per Seimo rinkimus, tai dėl dabar jau buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės. Partijos Garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sako nekart kėlęs partijos vidaus kultūros, etinius klausimus, tačiau tai nepopuliarios temos, o jis net sulaukė priekaištų esą kenkia partijai. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo Gabrieliaus Landsbergio – jis pats nesako, ar pretenduotų į eurokomisarus, gal jiedu yra apie tai kalbėjęsi, svarstę galimybes eiti tas pareigas.

Dar prieš mėnesį Prancūzija atrodė palyginti stabili Vakarų demokratija. Po valandos tai pasikeis – sužinosime, ar prie Prancūzijos vairo pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo stos kraštutiniai dešinieji. Pirmame ture vienas iš trijų prancūzų balsavo už Nacionalinį sambūrį. Nedaug atsilieka ir kiti radikalai – kraštutiniai kairieji. Prancūzijos prezidento vedami centristai – palikti treti. Tad viena aišku jau dabar – antra pagal dydį Europos Sąjungos ekonomika pasikeis, šalies laukia politinės nežinomybės laikotarpis. Iš Paryžiaus – Mindaugas Laukagalis ir Justina Ilkevičiūtė.

Pirma šalis, tada partija – žada naujasis Jungtinės Karalystės premjeras. Didžiausią istorijoje pergalę leiboristams iškovojęs Keiras Starmeris per ketverius metus, kai perėmė partijos vairą, ištraukė ją iš istorinių žemumų. Tokios permainos tikisi ir gyventojai, nors apžvalgininkai pastebi – lengva nebus, lūkesčiai labai dideli. Tuo metu sutriuškinta konservatorių partija po 14 metų valdžioje mokosi, kaip būti opozicijoje. Ekspertai teigia, tokius rezultatus nulėmė ir didelis susiskaldymas partijos viduje. Tačiau, panašu, jis niekur nedingsta. Jau dabar nesutariama, kada rengti naujo konservatorių lyderio rinkimus ir į kokią pusę partija turėtų judėti. Iš Londono – Indrė Urbaitė.

Praėjo vos savaitė, kai Vengrija perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, bet jau spėjo pateikti ne vieną staigmeną ir akibrokštą. Pirmą kartą nuo plataus masto invazijos pradžios premjeras Viktoras Orbanas nuvyko į Kyjivą, kur ragino siekti greitesnių paliaubų. Po kelių dienų jis tęsė vadinamąją „taikos misiją“ Maskvoje susitikęs su Vladimiru Putinu. Europos Sąjungos lyderiams teko neigti, kad Orbanas atstovauja bendrijai. Tačiau Kremlius savo užtarėjo vizitą spėjo išnaudoti propagandos tikslais. Tokių Vengrijos akibrokštų, pasak apžvalgininkų, ateityje galima tikėtis ir daugiau.

Ved. Nemira Pumprickaitė.