Pirmas per penkerius metus Kinijos vadovo vizitas Europoje šią savaitę buvo toks prieštaringas, kokie yra visi Europos santykiai su svarbiausia Azijos galybe. Xi Jinpingo viename Europos krašte pasitiko protestai dėl cenzūros, kitame – atvertos durys Kinijos propagandai. Bet per penkias dienas Xi galėjo įsitikinti, kad viskas klostosi neblogai: net jei Vakarų Europa vis labiau nusigręžia ir mato vis mažiau perspektyvų stojančioje Kinijos ekonomikoje, Rytų Europoje užtenka režimų, kurie puola vis gilyn į Pekino glėbį. Emmanuelis Macronas, norėjęs postūmių dėl Ukrainos ir dėl prekybos, – negavo nieko, o štai Serbijos ir Vengrijos vadovai, kuriems rūpi pinigai, buvo apdovanoti.

Izraeliui toliau plečiant operaciją Rafache, negerėja ir šalies santykiai su pagrindine rėmėja – Jungtinėmis Valstijomis. Savaites trukę raginimai, vėliau įspėjimai nevykdyti žemės operacijos Gazos Ruožo rytuose virto bombų siuntos sustabdymu. O penktadienį pasirodė ir Valstybės departamento ataskaita, kurioje kalbama apie galimus Izraelio humanitarinės teisės pažeidimus. Tačiau tik galimus, o ne įrodytus. Tuo metu Izraelis laikosi savo. Apie paliaubas jau nebekalba ir tikina – jei reikės, kovosime ir vieni.

Ukrainos sausumos pajėgų vadas perspėja, kad ateinantys du mėnesiai fronte bus kritiniai – Jungtinių Valstijų parama patvirtinta, bet Rusija išnaudos langą, kol svarbi ginkluotė pasieks frontą. Dabar Ukrainos prezidentas praneša apie naują Rusijos puolimo bangą Charkivo srities šiaurėje, kurioje šiuo metu tęsiasi įnirtingi susirėmimai. Stabilumas kliba ir Kyjive – vien per šią savaitę parlamentas atleido korupcija kaltinamą žemės ūkio ministrą ir už šalies atstatymą atsakingą infrastruktūros ministrą. Atleistas ir už aukščiausių valstybės pareigūnų apsaugą atsakingos tarnybos vadovas, paaiškėjus, kad Rusijos Federalinei saugumo tarnybai pavyko užverbuoti kelis pulkininkus, kuriems paskirta saugoti prezidentą ir kitus svarbiausius pareigūnus – iš FSB jie gavo instrukcijas, kaip sekti ir nužudyti prezidentą.

Šią savaitę Viena minėjo du šimtus metų, kai Austrijos imperijos sostinėje Liudvigas van Bethovenas pristatė paskutiniąją savo – Devintąją – simfoniją. Vienai tai – pasididžiavimas. Pasakojama, kad premjeroje grojusio orkestro muzikantai vėliau įkūrė ir miesto filharmoniją. Bet per du šimtus metų Devintoji simfonija ir jos „Odė džiaugsmui“ tapo pasauliniu palikimu, kuriame prasmės ieškojo ir demokratijos, ir nuožmiausios diktatūros. Griuvus Berlyno sienai, dirigentas Leonardas Bernsteinas Berlyne Devintajai simfonijai subūrė muzikantus iš abiejų Vokietijų, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Bernsteinas sakė, kad karų ir konfliktų akivaizdoje, Bethoveno muzika moko žmogų svarbiausio – būti žmogumi.

Rinkimų apylinkės tik ką užvėrė duris arba tai daro dabar. Baigėsi pirmasis prezidento rinkimų turas. Tik po vidurnakčio pradės aiškėti pirmieji rezultatai, kol kas galime pasakyti, kad rinkėjų aktyvumas 56,7, prieš penkerius metus pirmajame ture, kuris taip pat vyko gegužės 12-ąją, dalyvavo beveik 57 procentai rinkėjų. „Savaitės“ studijoje – vienas iš kandidatų, laikytas labai realiu patekti į antrąjį turą – Ignas Vėgėlė.

Belgijoje gyvenantys ir dirbantys lietuviai taip pat galėjo balsuoti ir atiduoti savo balsą vienam iš kandidatų į prezidentus, ir pareikšti poziciją dėl pilietybės išsaugojimo referendume. Plačiau šia tema – korespondentės Briuselyje Justinos Ilkevičiūtės komentaras.

Taip pat studijoje – pasaulio lietuvių bendruomenės